PRIEŠISTORĖ

Aš ir mano draugas Tomas turbūt nebuvome itin originalūs nusprendę tiesiog keliauti. Daug žmonių vieną dieną išeina iš prestižinių darbų, nusiperka lėktuvo bilietus ir išskrenda ten, kur tikisi atitrūkti nuo tokio gyvenimo, kuris vieną dieną ima atrodyt nebe toks savas, kažkoks drungnas, lyg gyvenimas be kūrybingumo, be vilčių ir svajonių išsipildymo. Panašiai pasijutę, mes taip pat abu su džiaugsmu palikome darbus valstybės tarnyboje. Koks paradoksas – atrodytų, toks ypatingas darbas, tikra profesinė svajonė, bet kai norisi tik greičiau bėgti nuo jo ir vėl atrasti savo gyvenimą, tai labai gera išeitis pabėgti… kad ir į Indiją.
Sutikite, nuotykis jau pačiame sumanyme keliauti į tolimąją Pietų Indiją be jokių konkečių planų, nuotykis gana trumpame (maždaug mėnesio) pasiruošime. Nuotykis keliauti su dviračiu. Galiausiai, nuotykis keliauti su ne bet kokiu dviračiu – o dviračiu – tandemu! Patyrę dviratininkai rekomenduoja nevykti į ilgą kelionę su tandemu, juo labiau – į pirmąją kelionę su tandemu, kuri būtų ilga. Bet ar mes galėjome pasielgti kitaip nei priimti šį iššūkį? Atsakymas yra – ne. Nes taip jau susiklostė, kad Tomas yra patyręs dviratininkas, jam kelionė be dviračio – tai ne kelionė. Tuo tarpu aš buvau visai nepatyrusi ir netgi turėjau tam tikrų neigiamų nusistatymų dviračių atžvilgiu (blogos patirties pasekmės). Taigi kompromisas tapo įmanomas tik atėjus išganingai idėjai – keliauti su dviračiu – tandemu. Visas vairavimo įdomumas ir atsakomybė tektų Tomui, o aš su džiaugsmu galėčiau pasitenkinti tik mynimu ir žvalgymusi į pro šoną lekiančias apylinkes. Bingo!
Nepasiduodami abejonėms ir skepticizmui, įsigijome puikų baltą dviratuką „Bike Friday“ , mažais mažyčiais ratais, visą tokį manevringą ir elegantišką. Tai, beje, vertas didelių pagyrų dviratis, kuris gana greitai mane privertė pamiršti tuos nelemtus neigiamus nusistatymus. Maža to, šis tandemas turi net 27 pavaras, kurios palengvina fizinį krūvį minant bei, įdedant šiek tiek jėgos, leidžia kopti į kalnus. Žinoma, visi jo privalumai atsispindi ir gražioje sumoje JAV, kur jis ir pagamintas pagal mūsų išmatavimus, dolerių. Bet mes su draugu žinome, kad ši investicija – visam gyvenimui! Be to, šis tandemas išsimontuoja į viengubą dviratuką, kuris, o džiaugsme, priklausys išimtinai man.
Taigi įsigijus kelionės bilietus (smalsaujančius galiu informuoti, kad ne taip jau brangius – apie 2200 litų į abi puses) ir nekantriai laukę, bet sulaukę siuntinio iš Amerikos, jautėmės kelionei iš esmės pasiruošę.
BAIMĖS
Tiesa, susiruošusiems vykti į tolimesnę egzotišką šalį, primygtinai siūloma pasiskiepyti nuo ilgo sąrašo sunkių ligų. Tikimybė jomis susirgti egzistuoja. Tačiau kokio dydžio ta tikimybė? Po įvairių konsultacijų ir pasiremdami sveiko proto balsu, pasiskiepijome tik nuo šių: vidurių šiltinės, hepatito A, difterijos, ir trys-viename – poliomielito, stabligės ir tymų. Taip pat įsigijome vaistų nuo maliarijos. Kitaip tariant, buvome gerokai įsigąsdinę ir laikėmės principo „geriau apsidrausti“. Ir visgi… Po trijų mėnesių kelionės Indijos keliais ir bekelėm, galime teigti, kad rizika susirgti daugeliu sunkių ligų, ypač maliarija, yra pernelyg akcentuojame, kas žino, gal suinteresuotų farmacijos kompanijų tikslais. Nes susirgimai maliarija žinomi vos vienoje Pietų Indijos valstijoje, o kitur, kiek beklausinėjom vietinių žmonių, apie jos grėsmę nė negirdėt. Bet kiekvienas turi apsispręsti pats – gal mums tiesiog sekėsi?
Ir iš tiesų, manau, tai buvo sėkminga kelionė. Jokių rimtų sveikatos problemų, tik viena smulki niekinga vagystė ir vienas nesėkmingas bandymas apvogti, nepatyrėm jokių avarinių situacijų blogai pagarsėjusiuose Indijos keliuose, neįkando gyvatė, nors jų toje šalyje išties gausu, neužpuolė jokie agresyviai nusiteikę gyvūnai ir tik vieną kartą agresiją demonstravo žmonės.
Taigi, prieš vykstant į tokias keliones, mažiausiai reikia koncentruotis į baimes, kurios kyla skaitant ar girdint apie galimus pavojus ir tariamai būdingas situacijas. Realybėje viskas tikrai daug daug geriau nei atrodo. O vis dėlto, man pasisekė, sakau sau, kad keliavau ne viena, bet su Tomu. Tikiu, kad streso būčiau patyrus daug daugiau vien dėl įkyroko, o kartais ir nemalonaus indų dėmesio.
KULTŪRINIS ŠOKAS
Bet, grįžkime į kelionės pradžią! Kaip tik ji ilgam įsirėžė į atmintį. Tiksliau, ta pasimetimo, nesiorientavimo, nesusikalbėjimo, tikro klimatinio-kultūrinio šoko būsena. Atskridome į Mumbajų, buvusį Bombėjų, penktą pagal dydį pasaulyje megapolį, kuriame oficialiai gyvena 16 mln. žmonių. Sakoma, kad neoficialiai jų gyvena dar keliais milijonais daugiau.
Lietuviškam mentalitetui bruzdantis, verdantis, kunkuliuojantis, šurmuliuojantis ir pypsintis Mumbajus yra tikra egzotika. Tik išlipus iš lėktuvo pasitinka akinanti saulė ir kūnus užgula mūsų klimatui nebūdingas karštis. Kiek apsipratus akims, imi įžiūrėti rudus besišypsančius neaukšto ūgio žmones, kokių matei jau lėktuve. Oro uoste tuoj pat suprantame, kad į reikalų tvarkymą indai žiūri išties ne taip kaip Europoje. Pasus tikrina vienas darbuotojas, tačiau jam per petį žiūri dar penki, o kartais ir prisijungia pro šalį einantis šeštasis. Čia pat įsitikinam, kad geriau pamiršti mums įprastas mąstymo ir elgesio schemas ir verčiau ištemti ausis, išplėsti akis ir stebėti naują – indišką tvarką.
Laimei, mus vos tik išėjus iš išties kitaip atrodančio oro uosto, pasitinka per Hospitality club (nemokamai priimančiu apsistoti pasaulinį žmonių tinklą) surastas geradaris – Gauravas. Kaip vėliau sužinojome, jis yra motociklininkas, keliautojas, dokumentinių filmų kūrėjas ir šiaip labai įdomus žmogus. O dabar mes jau patalpinti į mažutėlaitį Mumbajaus taksi, sukeliantį visiškai keistą pojūtį, lyg staiga būtume tapę kokio nors filmo apie Indiją veikėjais.
Mūsų dviratukas, kurį skraidinome išardytą ir supakuotą, buvo užmestas ant taksiuko stogo, lengvai permestas virve, o likę daiktai stebuklingu būdu tilpo į taksiuko neaprėpiamą bagažinę. Mūsų siaubui, vairuotojas, ramindamas mus sava kalba (jų vien oficialių Indijoje yra 22!) ir reta šypsena, ant posūkių iškišdavo ranką ir dviratį prilaikydavo ranka. Tuo tarpu mums beliko tik aikčiot įsikibus į rankenas ir vienas kitą, kai geltonai juodas taksi nardė nesibaigiančiame sraute matytų ir nematytų mašinų.
Net ir mažai nuovokiam keliautojui, gana greitai paaiškėja, kad vienintelė egzistuojanti kelių eismo taisyklė Indijoje – tai garsinis signalas visur ir visada! Na, dar dažnokai kyštelėjama ranka ar pirštas – juk veidrodėlių ar veikiančių posūkio signalų praktiškai nėra! Nepaprasta patirtis alsuojant tvankiu užterštu oru stebėti (o dar smagiau patiems išbandyti) gausybę zujančių mažyčių autorikšų – tik Azijos šalims būdingą transporto priemonę, evoliucionavusią iš rikšų, tempiamų žmonių.
Dairydamiesi po intensyvų ir triukšmingą Mumbajaus gatvių gyvenimą, ryškiai pajaučiame, kad mūsų laukia išties gausybė patirčių ir, neišvengiamai, išbandymų. Puikiai žinau, kad vėsumą mėgstu labiau nei karštį, o tylą labiau nei triukšmą, gamtą labiau nei miestus. Tačiau pamažu imu suprasti, kad tai aš turėsiu prisitaikyti prie viso to nenorimo kitoniškumo, o Indija tikriausiai nė nepastebės, kad po jos žemę praėjo ar mažais ratukais pravažiavo dar viena baltoji moteris, kuri atvyko į Indiją, turėdama savo lūkesčių. Galų gale, Indija turi tokių privalumų, kurių paneigti niekaip neišeitų: savitą kultūrą, daugybę gero oro, egzotiškos gamtos, pigias kainas, ir nuolat besišypsančius žmones, kurių daugelis, laimei, dar ir supranta bei šneka angliškai.
Štai taip mus pasitiko Indija. Per ateinančias kelias dienas Mumbajuje dar buvom pilni sutrikimo ir baimių. Tiesiog šiurpina niekada, net naktį, nenutylantis triukšmas, kurio nesulaiko net storiausios namo sienos. Nemaloniai nuteikia visur po kambarius šmirinėjančios mažytės skruzdėlytės, kurias po kiek laiko tiesiog imi ignoruoti. Ypač išsigandusią save pagavau patyrusi įdėmų beveik permatomo driežiuko žvilgsnį restorano tualete. O susidūrę su nematytu maistu, prieš ką nors dėdami į burną, gerai pauostydavom bandydami spėti, ar tai labai aštru ar tik aštru, ir galiausiai – ar tai sukels diarėją (liaudiškai sakant, viduriavimą) tokią dažną tarp baltųjų keliautojų, kaip slogą indams kur nors šiaurėje.
TRAUKINIAI
Turbūt patirčių Mumbajuje apogėjus yra keliavimas traukiniu. Traukiniai Mumbajuje ypač populiarūs, tačiau pasižymi didžiausiu mirtingumu tarp transporto priemonių. Tokios keistos statistikos priežastys mums paaiškėja pabandžius praktiškai pasivėžinti traukiniu kartu su dar keliais milijonais paprastų mumbajiečių. Tai tikras reiškinys! Gerbiamieji, jei būtų proga, bandykite, bet būkite maksimaliai nusiteikę grumtis, tiesiogine prasme, už savo gyvybę. Galbūt geriausiai tokioje situacijoje turėtų jaustis patyrę banglentininkai, įpratę galynėtis su stichiškomis bangomis. Išties, įlipimas ir išlipimas iš Mumbajaus traukinio reiškia būti įneštam ir išneštam daugybės besigrumiančių indų. Tik štai, nesumanykite visų pergudrauti, šokdami į kažkodėl pustuštį vagoną. Todėl, kad tikriausiai tai bus moterų vagonas, o jei jūs vyras…
Tiesa, mūsų žiniomis, galima įsigyti bilietą ir į pirmos klasės vagonus, bet tai jau bus visai kitokia, ne tokia autentiška patirtis.
IŠVYKIMAS IŠ MUMBAJAUS
Šiek tiek patyrę Mumbajaus ir jo eismo, supratome, kad iš jo išvykti savo jėgomis, tiesiog ant savo dviračio mes nepajėgsime. Čia vėl talkino Gauravas ir jo ištikimasis draugas Amolas, suorganizuodami nepigią, bet visgi realią išeitį – TATĄ. TATA – tai indų automobilių gamintojas, visiškai dominuojantis rinkoje. Todėl nenuostabu, kad mašinos sinonimui Indijoje galima pritaikyti TATOS vardą. O TATŲ būna įvairių – nuo didelių sunkvežimių iki mažyčių mašinyčių. Šiltai atsisveikinę su Gauravu ir jo draugu, su tokia mažulyte ir iškeliavome. Bet nebūtų tai Indija! Po geros valandos kelionės, baigiant išvažiuoti iš miesto, mūsų TATA ėmė ir sustojo. Bet vėlgi, nebūtų tai Indija! Vairuotojas mūsų atsiprašė ir kažkur dingo kitoje kelio pusėje. Po maždaug dvidešimties minučių, mūsų dideliam nustebimui, vairuotojas grįžo su identiška TATA! Taigi mes noriai persikraustome ir kelionę iš Mumbajaus tęsėme toliau.
Mums pamažu iriantis sraute mašinų, sutemo ir mes patyrėme Indijos eismą naktį… Iškart supratome, kodėl mūsų draugai indai pabrėžtinai siūlė atsisakyt minties su dviračiu keliauti jau sutemus. Išties, neapšviestame tamsiame kelyje mūsų eismo juosta iš priekio atlekiančios mašinos išgąsdino ir mane, beprotiškame eisme paprastai išliekančią ramią. Tiek daug kartų pačiu paskutiniu momentu mūsų vairuotojas sukdavo į bekelę ir taip, mano manymu, būdavo išgelbėjama daug gyvybių. Bet to jau per daug ir man! Drėko delnai, o retkarčiais išsprūsdavo ir klyksmas. Ypač baisu, kai atlekianti mašina turi tik vieną šviečiančią lempą ir tik paskutinę akimirką prieš prasilenkiant paaiškėja, kad tai buvo didžiulis sunkvežimis, bet tik su viena šviečiančia lempa…
TANDEMAS IŠRIEDA
Nepaisant visko, pagaliau atvykome į miestelį Pen, kur visi lengviau atsikvėpėme. Belieka susirasti, kur nakvoti. Vaiduokliški moteliai ir viešbučiai siūlo savo paslaugas, bet baugu eiti bent į vieną iš jų. Visgi įsikūrus kambaryje ir šiek tiek apsipratus, baisumas atslūgsta ir mes atsipalaiduojam. Bet neilgam! Tomo laukia ilgas darbas – sudėti dviratį, o aš tuo tarpu matuoju temperatūrą. Na, taip, ji šiek tiek pakilus ir teisingai atspindi pablogėjančią savijautą. Diskutuojame, kaip reiktų išvengti peršalimo, kai nuolat prakaituoji, o ventiliatorius pučia ir gana smarkiai. Išjungus ventiliatorių, rodosi, kad atsidūrei orkaitėje. Vis dėlto nusprendžiam jį išjungti ir leisti prakaitui laisvai varvėti mūsų kūnais.
Toliau seka pirma baisi naktis pirmam pasitaikiusiam motelyje prie gaudžiančio greitkelio, kandžiojant net visokiausių respiratorių neatbaidomiems uodams. Ryžtingam sprendimui paryčiais pribręsta Tomas – traukiam iš krepšio gigantišką dar Maskvoje įsigytą tinklelį ir maunam jį ant palapinės karkaso. Šis „išradimas“, nusižiūrėtas iš anglų poros keliavusios po Indiją internetinio dienoraščio, kelionėje mums dar ne kartą labai pasitarnaus. Gerbiamieji, net jei neketinate iškylaut su palapine tropinėje šalyje, bet norite naktį gerai išsimiegoti, būtinai ir jūs išraskite tokią ar panašią apsaugą, nes net geriausias viešbutis negali užtikrint, kad naktį jūsų baltų kūnų neės uodai.
Kitą rytą, man nusprendus, kad ilgesnis apsistojimas tokiame viešbutyje pasveikt man nepadėtų, gerokai jaudindamiesi iš savo kambario išnešėme sumontuotą tandemą, nustebindami net daug ko mačiusius indus. Mums bedėliojant krepšius ir rišant juos prie priekabėlės, pamažu dviratį apsupo indai – iš pradžių keli, paskui dar keli, o po poros minučių – jų jau kelios dešimtys. Visi ramiai stovi ir stebi mūsų nervingą pasiruošimą kelionei. Kažką vis paklausia lyg ir anglų kalba ar tiesiog pasako ką nors indiškai, į ką geriausia atsakyti „yes“ – „taip“. Tokiu būdu abiems pusėms atrodė, kad yra susišnekama ir nekilo nemalonių emocijų dėl tariamo nesusipratimo.
SANTYKIAI SU INDAIS
Štai taip išaiškėja dar vienas dalykas, apie kurį tik numanėme: dėmesys mums, baltiesiems, keliaujantiems ant toookio dviračio, bus labai labai didelis ir beveik nuolatinis, nes žmonių Indijoje yra visur. Ir ne po vieną. Yra net toks pasakymas, kuris mums keliaujant pasitvirtino visu šimtu procentų – Indijoje visada yra ko paklausti kelio. Mums pasitaikė tik keli atvejai, kai, sudvejoję kuriuo keliu minti toliau, turėjome pripažinti, kad šįkart teks suktis patiems, nes nėra ko paklausti. Ir visgi ir šiuo atveju klydome – vos už kelių sekundžių iš kažkur pasirodydavo žmogus ir neprašytas kreipdavosi su klausimu – „you go where?“ Ir, laimingas galėdamas padėti, mosteldavo ranka – straight – tiesiai! Visada, kiek beklaustum, – straight. Argi ne pasaka?
Iš pradžių atkakliai stengėmės statyti palapinę, o ir viešbučių kai kur sunku būtų buvę rasti. Visgi palapinei ramų kampelį Indijoje aptikti sunku. Gyventojų tankis savo padaro. Todėl beveik kaskart apsistoję nakčiai sulaukdavome svečių – dažniausiai tiesiog smalsuolių, kurie užmatydavo kažkokį neregėtą keistumą savo aplinkoje. Dviratis, neabejotinai, juos domino labiausiai. Vykstant į Indiją, privatumo sąvoką verčiau pamiršti.
Beveik kasdien vis iš naujo nusistebėdavome indų smalsumu. Prisimenu, vieną eilinį rytą per savo viešbučio langą stebėjome suaugusius indus čiupinėjančius mūsų dviratį. Gerai susipažinę su indais, dviratį buvom prirakinę per porą metrų nuo lango, tikėdamiesi, kad bent apsidairys prieš jį apguldami. Kur tau! Tiesiog ir lipo, ir spaudė ką galėjo ir koja tikrino į nieką nekreipdami dėmesio. O mes žiūrime per langą. Et, nieko nesakėm, bet galvojom, kokia būtų indų reakcija, jei mes jų karves ar avis čiupinėtume, ant jų liptume ir išžiodę tikrintume jų dantis…
Bet net ir be dviračio, tikiu, sunkiai būtume atsigynę indų smalsumo ir noro užkalbinti. Juk kiekvienas indas – nuo mažiuko, vos išmokusio kalbėt, būtinai paklaus kelių klausimų: tavo vardo (o kartais ir tėvo vardo!), šalies, kur ir iš kur keliauji, ir ar tau patinka Indija. Mūsų dar klausdavo, kur padarytas dviratis, kiek jis kainuoja, kiek kilometrų numinam per dieną ir koks vidutinis greitis. Pabaigoje klausimų – atsakymų ritualo dažnas paprašydavo leidimo mus nufotografuoti ir, be abejo, pagyrę dviratį, palinkėdavo sėkmės. Indai yra labai pozityvūs žmonės!
Įdomu buvo kelionės eigoje patirti, kad visi baltieji turistai greitai iki skausmo susipažįsta su šia indiškos kultūros ypatybe. Todėl neretas, norėdamas pasiguosti ar šiaip pajuokauti, sutikęs kitą baltąjį turistą pirmiausia ironišku tonu užkalbina klausdamas: „What‘s your name?“ (liet. koks tavo vardas?). Kitas baltaodis turistas neišvengiamai susijuoks išgirdęs šį įkyrėjusį klausimą iš baltojo žmogaus lūpų – toks tokį užjaučia.
Taigi apsiginklavę kantrybe, berdavom atsakymus į klausimus ir pagal galimybes bandydavome atsakyti į kiekvieną „helloooo“, atskriejantį iš praeivių ir kitų eismo dalyvių, bei atmoti ranka ar bent linktelti galva į jų emocingus pasveikinimus. Tikrai nepaprasti žmonės. Tačiau šis kultūrinių skirtumų niuansas svarbus ir išbandymų prasme. Kiek ilgai užteks kantrybės maloniai atitarti: „Labas, mano vardas Giedrė“? O koks nedėkingas mūsų šalelės pavadinimas anglų kalba šiaip jau greitai ir tiksliai garsus pagaunančiai indo klausai. „We are from Lithuania, yes, Lithuania, no, Lithuania, Lithuania“, reik juos taisyt vėl ir vėl, bandančius suprast, kokia šalis tai galėtų būti. Labai nedaug sutiktų indų žinojo Lietuvą. O ir nenuostabu – ji taip toli ir tokia mažytė.
Pamenu vieną atsitikimą, kai ypač savimi pasitikintis kanadietis, sutiktas vienoje švenčių, provokuojamai indams sakė: “Neklauskit mano vardo, tai neįdomus klausimas, tūkstančius kartų girdėtas, paklauskit ko nors įdomesnio!“. Taip jam nusiteikus, jį užkalbino jaunas indas. Žinoma, pirmiausia klausdamas vardo. Kanadietis užuot atsakęs, to indo klausia: „Kodėl tu nori sužinoti mano vardą?“. Vaikinukas, kiek sutriko, bet pagalvojo ir sako: “Todėl, kad aš nežinau tavo vardo“. Argi ne puikus paaiškinimas? Jei žmogus klausia, vadinasi, jis nori žinoti. O ką daryt, kai daugiau nežinai ko paklausti to blyškaus keistai atrodančio žmogaus, kuris nė trupučio nepanašus į indą. Dažnai nugirsdavom šnabždant „Foreigner, foreigner“ (liet. užsienietis). Spėju, kad indai turi vieną vardą, mums baltiesiems, – užsienietis arba svetimšalis.
Iš tikrųjų reikia pastebėti, kad be Gauravo bei dar vieno labiau pasaulietiško nei indiško mumbajiečio Ricksono, glaudžiau su indais pabendrauti neteko. Visaip mąstėm, kodėl. Gal visgi kalbos barjeras yra viena iš pagrindinių kliūčių? Juk sakoma, kad kalba tai raktas, kuris atrakina visas duris. Gal tai tokia visuomenė, kurioje bendraujama tik per pažįstamus? Jei būtume susidraugavę bent su viena šeima, tai gal visa giminė taip pat taptų draugais? Bet to nepatyrėme. O gal esame pernelyg keisti ir egzotiški? Gal jų pasąmonėje baltaodis dar vis asocijuojasi su kolonizatoriumi? Įdomų faktą radau vienoje knygoje apie indų mentalitetą. Pasirodo, indai baltuosius laikydavo susitepusiais, t.y. gyvenančiais ne pagal hinduizmo normas, pvz. valgantiems mėsą. Todėl net garsusis M.Gandis, išvykdamas į Londoną studijuoti teisės mokslų, užsitraukė aukščiausios – brahmanų kastos nemalonę.
INDIJOS VISUOMENĖ
Palietus kastų klausimą, teigčiau, kad kastos išlieka aktualesnės kaimuose, kur pagal susiklosčiusią tradiciją, žemdirbiai sau nuotaką išsirenka iš tos pačios kastos, o dažnai net ir iš to paties kaimo. Kaip mums pasakojo vienas kaimietis, taip yra paprasčiau, nes sutampa pažiūros ir socialiniai įpročiai. „Svarbu, kad mėgtų dirbti ir gražiai svečius priimtų“ – tokius kriterijus jis kelia savo būsimai nuotaikai. Tuo tarpu aukštesnės kastos atstovai savo sūnui nuotakos ieško gerokai kruopščiau: laikraščiai mirga skelbimais, giriančiais išsilavinusį, turtingą, simpatišką jaunikį iš aukštos kastos, kuriam ieškoma graži, gerų charakterio savybių ir manierų mergina, iš atitinkamos kastos ir geros reputacijos šeimos.
Tuo tarpu meilė tarp jaunų žmonių, ir ypač jei šie žmonės yra iš skirtingų kastų, yra reta priežastis susituokti. Taip dažniau nutinka didžiuosiuose miestuose, kur visuomenė yra šiek tiek liberalesnių pažiūrų. Tačiau net ir tokiu atveju indų kultūroje tėvų palaiminimas sužadėtiniams yra privalomas.
Sunkia savo kasdienybe išsiskiria žemiausios kastos – dalitų arba neliečiamųjų atstovai. Itin ryškūs blizgantys rūbai bei auskarai nosyse padeda atpažinti neliečiamųjų moteris. Jos kartu su vyrais dirba pačius sunkiausius, pvz. kelių tiesimo, darbus. Neretai labai įdegę raumeningi dalitai, kapojantys uolieną su primityviais įrankiais, man primindavo vergo likimo žmones. Dažnai neliečiamieji gyvena „savos gamybos“ palapinėse laukuose ar lūšnynuose prie didesnių miestų. Dalitas hindi kalboje tiesiogiai reiškia prispaustuosius. Šie žmonės nuo seno laikomi nešvariais dėl pačių negarbingiausių dirbamų darbų. Sakoma, kad jie turėdavo vengti pasirodyti aukštesnių kastų žmonėms. Žmonės – šešėliai tarsi atspindi nehumaniškąją, skaudžiąją Indijos gyvenimo pusę.
Kuo labiau vystosi šalis ir gerėja pragyvenimo lygis, tuo mažesnė tampa kastų svarba palyginus su socialiniu žmogaus statusu, kurį apibrėžia pajamos ir užimama pozicija visuomenėje. Šiaip jau Indijos visuomenė, palyginti su, pavyzdžiui, Lietuva, yra labai hierarchizuota. Žmonės yra puikiai įpratę susiorientuoti su kokio sluoksnio atstovu turi reikalą. Užtenka vieno žvilgsnio ir indas žino, kokiu tonu keiptis į kitą žmogų, ar gali sau leisti elgtis familiariai, o gal gali netgi pastumti, nes yra viršesnis. Panašiai ir keliuose – pirmenybė didesniems ir brangesniems. Visi kiti stumdosi kaip išeina lygiomis teisėmis.
Kitas ryškus Indijos visuomenės bruožas – vyrų dominavimas. Nuolat matydavome moteris, nešančias ant galvų didžiausius indus su vandeniu, dažnai ir didžiules plytas, dirbančias laukuose, kapojančias medieną, skalbiančias ir prižiūrinčias kelis mažylius iš karto. Tik dalis didžiųjų miesto moterų turi aukštąjį išsilavinimą ir dirba gerai apmokamą darbą. Šis jų statuso ir pajamų pasikeitimas greitai išryškėja jų pasitikėjime savimi, pavyzdžiui, renkantis ne tradicinį sarį, bet vakarietiškumo simbolį – džinsus, laisviau bendraujant su vyrais, vairuojant mašiną ar motorolerį. Vis dėlto dauguma moterų yra vyro nuosavybė. Viešojoje erdvėje yra priimtina moterį gerbti, tačiau, ar ta pagarba egzistuoja už molinių trobos sienų? Daug kas, net pakeliavus tris mėnesius po šalį, mums lieka paslaptimi.
RELIGINĖ TOLERANCIJA
Kuo negalėjome atsistebėti ir nesižavėti, tai ta kultūrų ir religijų įvairove, egzistuojančia santykinai taikiame sambūvyje. Indai išties yra tolerantiški lyginant su kitomis tautomis. Nuo seno Indijoje gyvena musulmonai (jų šiandien Indijoje yra tiek, kiek yra gyventojų Prancūzijoje ir Vokietijoje kartu sudėjus), sudarantys apie 15 proc. Indijos gyventojų. Taip pat gausu budistų, sionistų, krikščionių, sikų, parsių ir kitų religijų bendruomenių. Tad dažnai šalia induistų šventyklos, stovi musulmonų mečetė ir čia pat – krikščionių bažnyčia, o autobuse šalia juodu apdaru užsidengusios musulmonės, sėdi sariu pasipuošusi indė. Kiekvienas drąsiai jaučiasi viešai nešiodamas savo religijos simbolį ir niekas nesistebi būtent tokiu kitoniškumu. Religijos laisvė lyg ir savaime suprantama Indijoje.
Knygoje, kurią skaičiau kelionėje, rašo, kad induizmas nėra ekspansyvi religija, ji neturi kodifikuotų raštų ar nusistovėjusių dogmų. Jis kinta ir prisitaiko. Galų gale yra gana liberalus savo esme, mat induizmas nelaiko kitatikiais net ir tų, kurie Dievu apskritai netiki. Sutikite, gana unikalu. Galų gale indai turi ir senas filosofinių diskusijų tradicijas, kurias plėtojo ir kaip liberalias praktikas bandė pritaikyti valdantieji kunigaikščiai.
Bet Indija yra visokia. Jei teigi viena apie Indiją, būk tikras, kad teigiamo dalyko priešingybė šioje šalyje taip pat egzistuoja. Štai, kad ir sukrečiantis Mumbajaus terorizmas. Kai tai įvyko, mes jau buvome kitoje valstijoje. Vis dėlto šiurpuliukai nubėgo kūnu, susimasčius, kad vaikščiojome tomis pačiomis turistų pamėgtomis vietomis, kuriose vėliau sprogo bombos. Kodėl tai nutiko Indijoje? Tiems, kurie labiau domisi Indija, turbūt žinoma, kad konfliktai tarp musulmonų ir indų dažnokai išvirsta į riaušes ar sprogdinimus, tačiau žymiai mažesniu – lokaliu lygmeniu. Dažnai tai būna aktyvios žmones priešinančios politikos padarinys. Ypač daug neramumų pasienio su Pakistanu ir Bangladešu teritorijose, kurios jau kelis dešimtmečius yra ginčų tarp šalių objektas, kaip, pvz. Indijos skaudulys Kašmyras.
MŪSŲ KOVOS
Grįžkime prie mūsų, atkakliai besiiriančių Indijos keliais, nuotykių. Anot Tomo, kai prakaitas užpila akis, ir to grožio nelabai matosi. Šis posakis apibūdintų bene visą pirmąjį mūsų mynimo mėnesį. Pasirinkę ne greitkelį, o ramesnį kelią arčiau jūros, savo pačių kojomis patyrėme kiekvieną reljefo nuolydį, bet kur kas skausmingiau – kiekvieną įkalnę, kurių, kaip tyčia, pasitaikė itin gausiai. Tad nenuostabu, kad spidometras prisukdavo tik 35 ar 40 kilometrų ir tai, švelniai tariant, neatitiko mūsų lūkesčių. Keista ir nemalonu buvo patirti, kad mynimas yra nesibaigianti fizinė kova, o ne tiesiog riedėjimas kojomis sukant pedalus.
Taigi, nuotaikoms ryškiai svyruojant priklausomai nuo reljefo, aplinką taip pat vertinome labai subjektyviai. Tuomet, kai būdavome pilni jėgų, indų entuziazmas mus džiugino, maisto aštrumas ar vienodumas stebino, maloniai glostė akį spalvingi moterų sariai. Tačiau karščiui ir ne kartą keiksnotiems kalnams padarius savo, Indijos patrauklumas smarkiai sumenkdavo. Visgi, galime dabar pasidžiaugti, kad matėme baltųjų turistų nelankomą, pačią paprasčiausią, nepagražintą Indiją. Ir tikrai, belieka tik dar kartą pabrėžti, kad indų pozityvumas ir tarsi įgimtas džiaugsmas, yra visiška priešingybė jų nelengvai kasdienybei, kurią ne vienas vakarietis pavadintų sunkiai pakeliama.
HIPIŠKASIS ARAMBOLAS
Patyrę tokius sunkumus minant Macharaštros valstijos pakrante, labai palankiai įvertinome mažytės valstijos Goa – civilizacijos apraiškas. Goa yra buvusi Portugalijos kolonija, todėl visur, kur pažvelgsi matyti europietiškų užuominų turinčių namų ir krikščioniškų bažnyčių architektūra. Kaip ir dauguma turistų Indijoje, gerą savaitę praleidome žymiajame paplūdimyje Arambole. Norėdami kuo labiau patirti Arambolo dvasią, apsistojome bambukiniame namukyje po grėsmingais kokoso medžiais, bet su nuostabiu jūros vaizdu. Ramybę drumstė tik išradinga žiurkė, kuri savo dantų „autografą“ paliko net ir ant Tomo šliurių.
Arambolas garsus savo hipiška atmosfera, nes jau kelis dešimtmečius šis unikalus paplūdimys traukia hipius iš viso pasaulio. Kai kurie iš jų į paplūdimį sugrįžta kasmet, o kai kurie jame ir lieka gyventi. Tiesa, vertindami įmantriai reggae stiliumi susuktus plaukus, ypač laisvą moterų ir vyrų aprangą, tarsi nebylų susitarimą „visi būna savimi“, pastebėjome, kad daugelis atsilankiusiųjų yra labiau hipių imitatoriai nei tikri 6-ojo, 7-ojo dešimtmečio dvasios hipiai. Dauguma atvykėlių, o taip pat ir mes, netrukus apsirėdo vietinių siūlomais spalvingais „hipiško“ stiliaus drabužiais, kai kurie susipina kasytes plaukuose, ir galima sakyti – jau esi dalis keistos Arambolo bendruomenės.
Čia vakariečiai pagaliau atsipalaiduoja nuo patirtos grynosios indiškos aplinkos ir mėgaujasi puikiais paplūdimiais, kuriuose drąsiai deginasi, nebijodami priekabiavimų ar pasmerkimų. Indai turi dar vieną puikią savybę – gebėjimą prisitaikyti. Tad, nors hindu religija ir kultūra netoleruoja apsinuoginimo ir laisvo lyčių bendravimo, Arambole ši taisyklė išimtinai negalioja. Vietiniai suprato, kad atvykstantys keistuoliai yra puikus pinigų šaltinis. Todėl per turistinį sezoną indai būna tikrame darbo įkarštyje: netyla siūlymai įsigyti pirkinį pačia geriausia kaina, siūloma rytinės ar vakarinės nuolaidos, deramasi iki paskutinio turistų kantrybės lašo. Nugali stipriausias. Tačiau būkite gerai pasiruošę: indas netikėtai jus gali atakuoti ypač veiksmingu ginklu – į jus gali kreiptis jūsų pačių kalba…
Visgi, mes Indijoje greitai supratome, kad mokame už savo baltą odą papildomus gal trisdešimt nuošimčių ir tik mūsų pačių atkaklumas mus apsaugodavo nuo permokėjimo dvigubai, o gal net trigubai ar net keturgubai realios kainos. Tačiau tai tikrai nėra absoliuti taisyklė. Kai kurie indai būdavo labai geranoriški ir neretai grąžindavo gerą šūsnį rupijų arba prieš perkant įspėdavo, kiek vienas ar kitas dalykas kainuoja. Kaip vienas prekeivis mus mokė: „Honesty is the best policy“ (liet. sąžiningumas yra geriausia politika).
Nors Arambole yra gerai, bet keliauti yra dar geriau! Tad, po geros savaitės širdingai atsisveikinome su hipiškuoju Arambolu ir vėl sėdome ant ištikimojo dviratuko. Tą pačią dieną pasiekėme Goa sostinę Panadži, kuriame gyvena vos 200 tūkst. žmonių. Tai bene vienintelis mūsų matytas miestas Indijoje, kuris priminė jaukius Europos miestus. Dailiomis siauromis gatvelėmis, spalvingais namais ir žaliais jų kiemais, per vidurį vagojamas plačios upės, miestas netruko mūsų sužavėti. Jame apsistojame trim dienom ir vieną šiltą gruodžio vakarą panirome į nuostabų džiazo koncertą, skirtą Mumbajaus terorizmo aukoms atminti. „Our peace is our responsability“ (liet. Mūsų taika – mūsų atsakomybė) – visa širdimi pritarėme šiam šūkiui smagiai linguodami galvas.
GILESNIS PAŽINIMAS
Panadžiui esame dėkingi ir už mažą knygynėlį, turtingą gerų knygų. Negalėjome atsispirti kankinančiam knygų troškuliui. Tomas įsigijo 800 puslapių Indijos istoriją po M.Gandžio, aš radau dvi geras knygas apie indų tapatybę. Išties, keliaujant skaityti knygas apie tyrinėjamą šalį yra nuostabu – tiek daug dalykų gali suprasti giliau. Jei ne knygos, tikriausiai indų ir Indijos pažinimas būtų likęs labiau ribotas, paviršutiniškas. Dabar sau sakome, kad per tris mėnesius šiek tiek pažinome Pietų Indiją.
Iš pradžių mane glumino Indijoje su tradicionalumu sugyvenančios ir tarsi koja į koją žengiančios modernaus gyvenimo apraiškos. Tai sariu vilkinčios moterys vairuojančios motorolerius, smilkalų deginimo ceremonija, prašant dievų sėkmės, modernioje parduotuvėje, sparčiai besiplečianti informacinių technologijų industrija ir daugybė naivių prietarų, molinės trobos su satelitinės televizijos lėkštėmis ir daugybė kitų, atrodytų, nesuderinamų prieštaravimų. Tokį fenomeną galima paaiškinti tautos konservatyvumu ir didele pagarba tradicijoms. Tačiau dalykams, kurie liečia materialinį gerbūvį, indai yra visiškai atviri. Iš prigimties gabūs tiksliesiems mokslams ir turintys didelį prekybos talentą, indai naudojasi visomis priemonėmis, padedančiomis pasiekti materialinius gyvenimo tikslus. Pavyzdžiui, viešai smerkiama korupcija, Indijoje tiesiog klesti, nes tai tiesiog efektyviausias būdas spręsti klausimus su pareigūnais. Taigi, nors indai dažnai vakariečių klaidingai laikomi dvasingais, teigčiau, kad jie yra labai materialūs žmonės, kuriems tikslas pateisina visas priemones.
HAMPIS
Grįžkime prie mūsų, toliau keliaujančių Pietų link. Sekantis mūsų kelionės tikslas buvo Hampis – senovinis miestas, klestėjęs 15 a., dabar tai saugomas pasaulio kultūros paveldo objektas. Įtardami, kad tai verta dėmesio Indijos vieta, patraukėme į Indijos gilumą. Pakeliui į Hampį patyrėme jau nebe pakrantės Indijos kraštovaizdžius ir gamtą. Išties įspūdingas buvo perkopimas per Vakarinių Gatų kalnus. Visą dieną mynę tik į įkalnę, jautėmės išties išdidžiai, žvelgdami į prieš akis atsiveriantį ūksmingų keterų ir slėnių vaizdą. Pakeliui mums nuotaiką skaidrino išradingosios beždžionėlės, taikiai mus stebinčios per saugų atstumą. Pakeliui į Hampį susidūrėme su dar vienu Indijos ekstremumu – išties labai labai prastais keliais. Ignoravę vietinių įspėjimus, drąsiai laikėmės numatytos krypties. Tačiau visiškai netikėtai pasibaigus puikiai kelio dangai, patyrėme, kad Indijos nacionalinis greitkelis taip pat gali būti ir … nepravažiuojamas. Gerą dieną maudydamiesi raudonų dulkių voniose, retkarčiais pakeldami nuvirtusią priekabėlę, dažnai nušokdami nuo virstančio dviračio, guodėme save, kad po tokios kelionės, visos kitos atrodys vieni juokai. Nepaisant visko, kruopščiai išsiprausus netaupomais litrais geriamojo vandens ir vakare sugulus palapinėje, sau tariame, kad Indija apdovanoja mus nepaprasta patirtimi.
Hampis – dar vienas visiškai ypatingas indiškos patirties pavyzdys. Jei pabuvę Mumbajuje ar kitame didmiestyje manėte, kad jau matėte didžiausią įmanomą Indijos siautulį, teigiame, kad jūs klystate. Mat Hampyje indiškas gaivalas tiesiog triumfuoja! Nesibaigiantis srautas indų didžiuliais autobusais ar neįtikėtinai talpiais džipais plūsta į jiems svarbią šventyklą, esančią senovinio miesto prieigose. Jie nepailstamai šurmuliuoja Hampio gatvelėse, po kelias dešimtis apsistoja mažyčiuose kambarėliuose, visi be išimties neria į šalia tekančia šventą jiems upę, ir triskart labiau laimingi krykštauja išvydę baltąjį žmogų. Indai išties moka linksmintis!
Emocijoms, judesiui ir garsams susijungus į vieną didelį siautulį, vienintelė išeitis – ištrūkti į mažiau lankomas senovinio miesto vietas. O jų yra gausiai. Tarp suvirtusių akmenų iškylančios šventyklų liekanos traukia akį ir tarsi atspindi kadaise buvusią miesto didybę.
DIEVAI IR GYVŪNAI
Mums ypač didelį įspūdį paliko šventykla, skirta vienam populiariausių indų dievui – žmogbeždžionei. Hanumano vardo dievas pasižymi itin tauriomis savybėmis. Tačiau, kaip paaiškėjo, jo atvaizdą indai vengia kabinti namuose, nes garsusis dievas buvo… nevedęs. Indams sėkmingos vedybos yra vienas svarbiausių gyvenimo tikslų, tad jų rūpestis dėl galimos Hanumano lemties yra suprantamas. Daili Hanumano šventykla baltuoja ant aukšto kalno, kurio papėdėje lepinasi praeivių gausiai šeriamos beždžionės. Toje vietoje laikomos šventomis, jos draugiškai leidžiasi fotografuojamos. Džiaugiamės joms įtikę su žemės riešutais. Smagu stebėti jų žmogiškus įpročius, ilgiausias uodegas ir itin miklias juodas letenėles. Švelniakailės ilgaplaukės smaližės yra visiškai neagresyvios. Tačiau, žinome, kad dažna nemalonumų priežastis keliaujantiems po Indiją yra būtent šios gudruolės. Kartais jos gali būti netgi agresyvios. Akylai saugokite savo daiktus joms esant netoliese, nes miestų ar turistinių vietų beždžionės yra tiesiog profesionalios vagišės! Ypač daug bėdų gresia, jei jų akį traukiantis daiktas būtų jūsų piniginė..
Nors Indija knibžda visokių didelių ir mažų, skraidančių ir šliaužiančių, riaumojančių ir kranksinčių gyvūnų, nuostabu buvo įsitikinti, kad jie patys neieško žmogaus, norėdami sukelti jam skausmą. Atvirkščiai, gyvūnai kiek įmanydami stengiasi būti atokiau nuo žmogaus ir išmoningai nuo jo slepiasi. Todėl pamažu mūsų baimė būti užpultiems kokio įpykusio tigro slūgo su kiekviena ramiai palapinėje išmiegota naktimi. Iš pradžių, šiurpdami dėl keistų neatpažįstamų garsų, sklindančių, atrodo, visai arti palapinės, pamažu išmokome tiesiog jų nebegirdėti.
NEMALONUMAI
To paties negalėtume pasakyti apie žmones. Į juos, esančius visur ir dažnai dideliais kiekiais, nereaguoti sekėsi sunkiai. Juolab, kad jie mus visur, net ir atokiausiose vietelėse, surasdavo patys. Kaip turbūt pats nemaloniausias atvejis iš kelionės po Indiją įsiminė vienas nutikimas apsistojus nakčiai Karnatakos valstijoje, atrodo, visų apleistame žemės plote. Man jau ramiai migdantis palapinėje, o Tomui nakčiai tvirtinant tandemą bei krepšius, palapinę apsupo maždaug 6 dviračiais atvažiavę indai. Agresyviai nusiteikę, jie atidarinėjo krepšius, čiupinėjo dviratį ir sava kalba Tomą bandė įtikint, kad jis tuoj pat apleistų šią vietą, mat kitu atveju mums grėstų įvairūs pavojai… Aiškinimai, kad jau tamsu ir mes negalime vykti ieškoti viešbučio, nė kiek nepadėjo. Anglų kalba bene vienintelį kartą Indijoje tapo nereikalinga.
Jausdama situacijos rimtumą, palapinėje išsitraukiau dujų balionėlį ir atlenkusi ištikimojo šveicariško peiliuko geležtę, susikišau šiuos ginklus į kišenes. Tuomet giliai įkvėpusi, išlindau ir sakau: „Good evening. Any problems?“ (liet. labas vakaras. Yra problemų?). Laimei ir mūsų nustebimui, mano pasirodymas turėjo didelį poveikį: vyrai atsitraukė iš grėsmingų pozicijų ir visiškai pakeitė šnekos toną. Pasakę keletą draugiškesnių teiginių, plačiai šypsodamiesi mus nufotografavo ir dar kartą pabrėžę, kad čia nakvoti nesaugu, sėdo ant savo dviračių, ir mus, vis dar rimtai išsigandusius, paliko apmąstyt šį keistą nutikimą. Galbūt jie nesitikėjo, kad Tomas yra ne vienas, nors dviratis, aiškiai matosi, yra dvivietis. Galbūt jie atsisakė savo ketinimų, nes moters akivaizdoje, jų supratimu, piktų kėslų įgyvendinti nedera? O galbūt, jie pamanė, kad aš kišenėje, sukišusi rankas, laikau pistoletą? Bet kuriuo atveju šis incidentas baigėsi kaip tikra sėkmės istorija. Ačiū Dievui!
Kad retkarčiais išties sunku suvokti indų mąstyseną, rodo ir kitas ne itin malonus nutikimas. Taip pat vienam iš laukų numatę pasistatyti palapinę, po ilgos dienos tikėjomės pasimėgauti vakaro ramybe. Tačiau vos mums pradėjus nakvynės pasiruošimo darbus, prisistatė žmogus, kuris vargana anglų kalba, tačiau gana rūsčiu tonu, mus ragino susirinkti daiktus ir sekti paskui. Kiek pavyko suprasti, šis žmogus buvo savininkas, o gal ir tų laukų prižiūrėtojas. Jo susirūpinimą kėlė tai, kad apsistodami nakčiai, mes išguldysime javus, o tai yra visiškai nepriimtina.
Pasekę juo, mes atsidūrėme vargingos žemdirbių šeimos troboje. Kaip paaiškėjo, namų šeimininkė – mus atvedusio vyro sesuo. Deja, anglų kalba šiek tiek buvo galima susišnekėti tik su jaunu vaikinu, kuris negyveno troboje, bet buvo šeimininkės sūnėnas ar koks kitas artimas giminaitis. Nepaisant to, kad bendrauti sekėsi itin sunkiai, buvom pakviesti vakarienės. Susėdę ant nešvarios aslos, po kurią ropinėjo nago dydžio skruzdės, ragavome šviežiai išvirtus ryžius su kariu ir virta žuvimi. Aplinka jau savaime slopino apetitą, bet pats nemaloniausias dalykas buvo valgyti rankomis.. Įrankių jie tiesiog negalėjo pasiūlyti, bet už tai entuziastingai mokė mus taisyklingai suminkyti ryžius, kad šie geriau liptų tarp pirštų. Mums kompaniją palaikė tik vienas iš vaikų, o kiti šeimynykščiai atlaidžiai žiūrėjo į mūsų atkaklias pastangas valgyti indiškai… Stebėdama kaip jaunas indas valgį profesionaliai volioja po lėkštę ir kelia į burną, labai gailėjau savęs ir beprotiškai ilgėjaus namų…
Tačiau po sunkios dienos, laukė dar vienas siurprizas. Grįžusi į mums paskirtą kambarį, neradau ant palangės paliktų savo saulės akinių. Kitomis aplinkybėmis tikriausiai šokas būtų mažesnis. Bet tai, kad apvogė tie patys žmonės, pas kuriuos turėsime nakvoti, o ką tik kartu sėdėjome prie bendro „stalo“, privertė mane pasijausti beviltiškai ir piktai. Kiek aprimę, supratome, kad mūsų žygiai atgauti akinius būtų bevaisiai, tad naktį praleidome labiau kalėjimo celę primenančiame kambaryje. Kad šlykštaus pasisvečiavimo pojūtis būtų dar labiau įtvirtintas, pabudusi iš ryto, šalia savo galvos radau delno dydžio varlę. Na, nieko tokio – mes išgyvenom!
DŽIUNGLIŲ IR KALNŲ ATGAIVA
Po tokių įspūdžių, tikrą atgaivą patyrėme užkilę į kalnų miestelį Madikeri. Esantis pusantro kilometro aukštyje, miestelis mėgiamas dėl savo ramybės, gyventojų malonaus būdo ir itin gražių apylinkių. Suradę kambarį viename jaukiausių ir ramiausių matytų viešbutėlių, mėgavomės sulėtintu kelionės ritmu, geromis knygomis, vėsesniu ir gaivesniu oru ir kūrėme tolimesnius kelionės planus. Madikeri taip pat sutikome ir 2009 –uosius. Abiems patiko Naujųjų metų sutikimo tiesiog… nešvęsti. Bet tai negaliojo indams, kurių tikrieji Naujieji metai būna spalį. Bet kodėl gi reiktų praleisti progą ir nešvęsti dar vienų Naujųjų metų? Tad kitą dieną sutikome daug įsisiautėjusių indų, kurie be paliovos spaudė savo dviračių ir keturračių garso signalus ir virsdami per langus rėkė „Happy New Year!” (liet. laimingų Naujųjų metų!).
Vienos gražiausių kelionės dienų prabėgo atokiame kaime, keliasdešimt kilometrų už Madikeri. Ten, vedžiojami puikaus gido Venu, įkopėme į vieną aukščiausių regiono viršukalnių, kur Venu mus vaišino karšta indiška arbata Chai. Kitą dieną leidomės į gilų džiunglių slėnį, kurio apačioje teka skaidri upė. Prie jos, kaip pasakojo Venu, ateina gydytis sužeisti žvėrys. Nenuostabu, nes mes ir patys galėjome jausti beveik mistišką gydančią upės ramybę.
Vaikščiodami po džiungles atidžiai klausėmės garsų ir sekėme mūsų gido nurodymus, mat kaip tik toje vietoje klaidžiojo sužeistas dramblys. Sužeisti drambliai būna pavojingi žmonėms, jie kartais ginasi mėtydami didokas šakas ar net medžių kamienus. Sužeistieji atsiskiria nuo savo bandos tol, kol pasveiks arba neišgiję nugaiš. Drambliai kasmet migruoja tais pačiais maršrutais ir taikiam dramblių ir žmonių sambūviui nebūtų kilusi grėsmė, jei ne žmonių troškimas pasipelnyti. Venu pasakojo, kad dėl dramblio ilčių, drambliai yra šaudomi ir baigia išnykti. Šiuo metu apylinkėje likę tik penki patinai maždaug šimtui patelių. Nelaimingi drambliai kartais keršija. Kaimiečiai žino ne vieną atvejį, kai dramblys surasdavo savo skriaudiką ir puldavo tik jį vieną, kitų žmonių net nepaliesdamas. Tuomet labai stebėjaus tokiomis legendomis, tačiau grįžusi namo straipsnyje perskaičiau, kad mokslininkai yra ištyrę – drambliai išties pasižymi unikalia atmintimi.
Kokia ypatinga ir nuostabi yra gamta. Kiek daug reikia apie ją išmanyti. Stebėjome išmintingai besielgiantį Venu, jo patirtį, įgautą gyvenant su gamta ir džiaugėmės dėl Indijos ir mūsų planetos, kad kai kurie žmonės neiškeičia natūralaus gyvenimo į miesto viliones. Tuo tarpu Venu džiaugėsi mumis, sparčiausiais ir ištvermingiausiais šio sezono ėjikais Stengėmės kiek įmanydami, bet Venu, basas arba įsispyręs į paprasčiausias gumines šlepukes, buvo nepralenkiamas. Venu noriai pasakojo, kad atsimena beveik visus savo turistus, kurių vedžiojo jau kelis šimtus. Jų būta beveik iš viso pasaulio. Patys nemėgiamiausi Venu klientai, pasirodo, yra… indai. Venu apgailestavo, kad jie šiukšlina gamtą ir patys atsisako nešti savo geriamąjį vandenį – tai už juos turi daryti gidas.
Venu ramus dėl gresiančių pavojų. Jis žino visas gyvačių rūšis ir nesunkiai rastų reikalingus augalus, jei būtų įgeltas. Vis dėlto, pasak Venu, gyvatės žmonių nekanda. Dažniausiai jos tai daro tik gindamosis, jei žmogus užmina ar užgriebia dirbdamas laukuose. Žinodama tai, jaučiausi daug saugiau brisdama per nepramintus takus. Tačiau nedidelė nuodinga gyvatė, kurią pabaidžiau palaimingai besikaitinančią per rankos atstumą, įsiminė man kaip dar vienai laimingai pasibaigęs indiškas nuotykis. Tokiu būdu taip pat sužinojome, kad gyvatės negirdi, geriausiai jas baido žingsnių keliama vibracija. Tad štai kodėl laukuose ir pakelėse matydavome tiek daug indų, stuksenančių lazda. Po truputį, lėtai atrandama tikroji Indijos realybė!
Sužavėti kūną ir dvasią gaivinančiu turu, drąsiai rekomenduojame, jei teks lankytis Madikeri apylinkėse, užsukti į Nisarga agentūrą ir patirti buvimo gamtoje džiaugsmą lydint Venu. Tiesa, šį pavasarį Venu ketina išsirinkti sau žmoną ir vesti bei kaip dera atšvęsti vestuves su visu kaimu. Tačiau, tikimės, kad Venu turistus vedžios dar ne vienerius metus.
Sužavėti ūksmingos, nepažinios, tačiau dosnios džiunglių gamtos, nenoriai grįžome į civilizaciją. Toliau mūsų planuose buvo miestas Mysoris, gražiai išgirtas vadinamojoje turistų Biblijoje „Lonely Planet“. Visgi miestas mums didesnio įspūdžio nepadarė, tik sugundė nepaprastai dailiais, visoje šalyje garsėjančiais natūralaus šilko dirbiniais.
TIBETIEČIAI
Kur kas daugiau sentimentų jaučiame tibetiečių kaimui Bylakuppe, esančiam tarp Mysore ir Madikeri. Tai antroji pagal dydį tibetiečių gyvenvietė Indijoje, mat prasidėjus Kinijos uzurpacijai, Indija priėmė gausią tibetiečių diasporą, vėliau skirdama jiems žemių. Kaimas plėtėsi ir dabar jų yra keli. Juose gyvena apie 15 tūkst. tibetiečių, iš kurių apie 4 tūkst. yra lamos. Lamų vienuolynai ir nuostabi budistų šventykla traukia turistus ir kitus smalsuolius. Būdami atviro būdo, tibetiečiai draugiškai priima atvykėlius. Mes itin džiaugėmės galėdami kamputyje stebėti jų pamaldas ir ritualus, kuriuos šelmiškai, bet oriai atliko vienuoliukai – jaunieji lamos.
Patyrėme, kad budistinė, tibetietiška dvasia labai skiriasi nuo indiškos. Žymiai ramesni, tarsi susikaupę žmonės, malonios šypsenos ir giedruma mus inspiravo labiau pažint šią kultūrą ir paakstino tolimoms svajonėms pakeliauti Himalajų regione.
KERALA
Tačiau kol kas keliaujame paties Indijos pusiasalio piečiausio taško link. Svajojame išvysti Indijos vandenyno, Bengalo įlankos ir Arabijos jūros susidūrimo tašką. Linksminomės visą dieną (o kad taip dažniau) leisdamiesi nuo Vakarinių Gatų kalnų, neabejotinai linksminosi ir mūsų dviratukas. Nuotaikos nė kiek netemdė ir vėl netikėčiausiai šįkart valstijos reikšmės greitkelyje dingusi asfalto danga ir, natūralu, ją pakeitę raudonų dulkių debesys. Pakeliui draustinio statuso miške užmatėme voveres – gigantes, melsvų drugelių pulkus ir strigusias bei neribotam laikui paliktas transporto priemones.
Nuostabios dienos pavakarėje kirtome ketvirtosios – Keralos – valstijos sieną. Netrukus pastebėjome, kad čia gyvenimas kitoks – dairydamiesi vietelės palapinei, stebėjomės iki šiol neregėtu gyvenviečių tankiu. Po poros valandų paieškų, konstatavome, kad vietos pasistatyti palapinei tiesiog… realiai nėra. Užtat paslaugūs gyventojai mus kreipė į artimiausią didesnį miestelį, žadėdami, kad ten rasime net kelis viešbučius. Ir iš tiesų, likusį kelionės mėnesį palapinės skleisti nebeprireikė. Kadangi viešbučių konkurencija gerokai didesnė, Keraloje rasdavome puikių dviviečių kambarių vos už 15-20 litų per parą. Kerala yra vieną aukščiausių pragyvenimo lygį turinčių Indijos valstijų, išsiskiriančių savo ištikimybe socialistinei pasaulėžiūrai. Investicija į žmonių socialinį gerovę, vyrų ir ypač moterų išsilavinimą davė gražių vaisių. Iš pažiūros, žmonės oresni, labiau savimi pasitikintys. Palyginti su kitomis valstijomis, gausu naujų automobilių ir geresnių nei Honda Hero (Indijos standarto) motociklų. Ir be abejo, daugybė namų, bet jau ne trobų.
Kerala yra itin arti pusiaujo, todėl klimatas tikrai tropinis – labai karštas ir drėgnas. Keista ar nekeista, bet Keraloje gyvena šviesiausios odos indai. Šviesi oda Indijoje yra laikoma pranašumu, todėl indai stengiasi apsaugoti ją nuo tiesioginių saulės spindulių. Dažna moteris, bet taip pat ir vyrai vidudienį Keraloje vaikšto su … lietsargiais. Neabejoju, kad keraliečiai turi ir daugiau paslapčių, kaip saugoti šviesią odą, mat tokiame tropiniame karštyje tai išties nėra lengva. Žymiai tamsesnius žmones pastebėjome jau kitai valstijai – Tamil Nadu – priklausančiame piečiausiame Indijos taške, nors pastarasis yra vos keliasdešimt kilometrų toliau nuo pietinės Keralos sienos.
Nepaisant tropinio karščio, Keraloje pasiekėme geriausią savo mynimo formą. Lygiu ir geru greitkeliu numindavom po maždaug 90 kilometrų per dieną. Kelionės rekordas – 100 km. Štai ką reiškia pagaliau įvykusi aklimatizacija!  Žinoma juokauju, nes žymiai svarbesnis faktorius – pagaliau išsilyginęs reljefas.
RITUALINIAI ŠOKIAI
Kerala mus apdovanojo ne tik mynimui palankiais keliais, bet ir keletu puikių miestų. Ištarkite šį pavadinimą – Thiruvananthapuram – tai Keralos sostinė keraliečių šnekamąja kalba – mayalam Vis dėlto sostinę mes aplenkėme, trumpam apsistoję Kannure, su tikslu išvysti regiono ypatybę ir pasididžiavimą – tradicinius ritualinius šokius Theyyam. Jų pagrindiniai veikėjai – dievai, kuriuos, vietinių tikėjimu, šventės metu įkūnija įspūdingomis kaukėmis pasipuošę šokėjai. Kelių tūkstantmečių senumo ritualinė šventė kasmet vyksta beveik kiekviename šiaurinės Keralos kaime. Šventę tradiciškai rengia ir finansuoja kaimo aukščiausios kastos šeima, nes tai laikoma pareiga, o kartu ir garbe. Kaip tik vieno malonaus organizatoriaus pakvieti sudalyvavome visiškai autentiškame šiaip jau nereklamuojame Theyyam rituale.
Mums teko stebėti kantriai ir atsidavusiai dirbančius „dievus“, mat naudodamiesi proga, žmonės išsirikiuoja į ilgą eilę ir davę jam simbolišką pinigėlį pasipasakoja savo vargus, prašo patarimo ir palaiminimo. Spalvingi dievai vėliau mušant būgnams atlieka ritualinius šokius. Šokis atkartoja įkūnyto dievo, pavyzdžiui Višnos, nuotykius aprašytus induistų šventuosiuose raštuose. Nors šokamos istorijos esmės suprasti nepavyko, mums patiko spalvingi ir įsijautę dievai.
Tačiau nepaprasčiausia yra šventės atmosfera. Vakare į šventės vietą susirenka visi kaimo gyventojai, maloniai bendraudami tarpusavyje stebi ilgoką pasirodymą. Kartais Theyyam šokiai vyksta visą naktį. Pasipuošę indai ir indės bei maži vaikučiai šurmuliuoja, šnekasi, laukia palaiminimo ir pokalbio su dievu. Per šokio pertrauką visi eina valgyti kolektyviai išvirtų ryžių su samba – skaniausiu jiems kariu. Mes taip pat kartu su kaimo gyventojais ragavome ryžių, patiektų ant bananų lapų, visiems šypsojomės ir bene kiekvienam sakėme „hello“ ir savo vardą – mums buvo malonu, kad tokioje jaukioje, beveik intymioje šventėje buvome priimti išties šiltai.
GARSAI
Dėl jau minėto gyventojų tankio Keraloje, teko pamiršti ramų miegą. Vėlai vakare ir ypač anksti iš ryto iš musulmonų mečetės garsiai skambėdavo kvietimas melstis arba hazanas. Buvusiems musulmoniškuose kraštuose šis garsas puikiai pažįstamas. Saldžiai miegančius jis iš tiesų išbudina, o padėties neišgelbsti net ir ausų kištukai. Visgi musulmonų garsiakalbiai kur kas nuosaikesni palyginti su induistų religinėmis dainomis, aidinčiomis valandų valandas… Gerą valandą pasivarčius lovoje, belieka keltis ir pritarti pernelyg anksti išbudintoms varnoms – nedėkingi Keralos rytai…
KANALAI
Tačiau pabūti Keraloje ir nepaplaukioti ją vagojančiais vandens kanalais, reikštų didelę klaidą, nes Kerala vadinama Indijos Venecija. Ypač kanalais garsėja Alappuzhos (kitaip Alleppey) regionas. Akys ir sielos tiesiog apgirto nuo kanalų žalumos ir grožio. Pasirinkę keturių valandų maršrutą, stebėjome pro šalį plaukiančius laivus-namus su langais ir jaukiais deniais, ypatingus aukštai iškylančius kiniškus tinklus. Žvilgsniu nulydėdavome iki pusės įsibridusias į upę moteris, plūkiančias skalbinius į pakrantės akmenis, vaikus, šokinėjančius į kanalą nuo laivų bortų. Turistams nukreipus fotoaparatus, šie stengėsi kaip išmanydami – dėl dėmesio net ir salto negaila.
Žvejyba ir turizmu daugiausia užsiimantiems vietiniams, net 90 proc. drėgmės prisotintas oras yra įprastas, tačiau mums tai pasirodė gana neįprastos oro sąlygos. Kiekvienas išgertas lašas vandens, rodos, tuoj pat išbėga per odos poras, dieną orui įkaitus iki 30 ir daugiau laipsnių.
AŠRAMAS
Ūksmingai želiančios palmės ir čia pat esantis vandenynas kuria ypatingą atmosferą. Neprošal būtų buvę ilgiau užtrukti kuriam nors autentiškame kaime, tačiau mes išsilaipinome prie netikėtai iš kraštovaizdžio išsiskiriančių mūrinių šešiolikaukščių „dėžučių“, kokių pilna ir Lietuvoje. Mūsų dideliam nustebimui tai ir buvo mus dominęs ašramas, paprasčiau sakant – vienuolynas. Mums, besijaučiantiems tiesiog prašalaičiais, ypač patiko tai, kad atvykę svečiai ašrame priimami be didesnių formalumų ar klausinėjimų apie viešnagės tikslus. Niekas nesigilina į tavo religines pažiūras, bet tiesiog draugiškai pasakoja apie ašramo gyvenimo ypatybes ir veiklos galimybes. Svečiai už simbolinį mokestį yra apgyvendinami minėtuose daugiaaukščiuose, kurie primena puikius bendrabučius.
Šiam vienuolynui vadovauja ir jo dvasinis centras yra moteris – guru, vardu Amma (išvertus – „motina“). Amma yra pagarsėjusi savo labdaringa veikla ir … apkabinimais. Pasekėjų laikoma nušvitusia, ši moteris, kaip teigiama, apkabindama gydo žmonių skaudulius ir perduoda dvasinę energiją. Per savo gyvenimą ji yra apkabinusi beveik 30 milijonų žmonių! Kadangi Amma daug keliauja, jos asmeniškai sutikti nepavyko. Tačiau savaitei apsistoję ašrame sužinojome, apie šios moters kilnius tikslus.
Ammos apkabinimas vadinamas daršanu. Sutikome daug žmonių, kurie tvirtino, kad jos apkabinimas pakeitė jų gyvenimą. Išties Amma yra nepaprastas reiškinys daugeliu aspektų – Indijoje moterims nedera liestis prie vyrų, tačiau Ammai tai negalioja. Amma talentingai derina dvasinį gydymą su fizine realia pagalba vargšams. Jos surinktomis lėšomis buvo atstatyti ištisi cunamio nusiaubti kaimai. Amma daug prisidėjo nuo žemės drebėjimų nukentėjusiems regionams Indijos šiaurėje. Žinoma, ji tai įgyvendino su didele armija pasekėjų – indų ir vakariečių.
Kai kurie vakariečiai į Amos ašramą sugrįžta kasmet, o kai kurie gyvename jame jau ne vienerius metus. Ašrame galioja bendra tvarka, kurios tik vienas punktas yra privalomas – bent dvi valandos savanoriško darbo per dieną. Mums su Tomu teko garbė šveisti kepimo skardas, plauti indus ir langus. Smagioje vakariečių kompanijoje, dalinantis įspūdžiais apie Indiją, ašramą ir Ammą, šie darbai nepasirodė varginantys ar nemalonūs.
Baltais apdarais pasirėdę vakariečiai šurmuliuoja kartu su Ammos pasekėjais indais, taip pat Ammos įsteigto universiteto studentais. Kiekvienas jaučiasi gana jaukiai paskęsdamas multikultūrinėje ir išties tolerantiškoje aplinkoje. Nemažai vakarietiškų įpročių kaip, pavyzdžiui, šiukšlių rūšiavimas ar interneto kavinė, yra tapę ašramo gyvenimo dalimis. Jei reikia susitvarkyti finansinius reikalus – bankas taip pat yra čia! Vakariečių savijautą gerina šiaip jau retai kur Indijoje aptinkami tikrai europietiški patiekalai ir kava, kuriuos galima įsigyti specialioje vakariečių valgykloje. Laimei, lankėmės tuo laiku, kai Amma buvo išvykusi. Kitu atveju, kaip pasakojo vietiniai, ašrame vienu metu būna net keliasdešimt tūkstančiai žmonių!
Einant dienoms ir stebint į save nugrimzdusius „jogus“ ar tiesiog maloniai besišypsančius žmones, abu su Tomu bandėme įvardinti ir apibendrinti patiriamus įspūdžius. Akivaizdu, kad tai nėra kokia nors uždara sekta. Tačiau, nors Amma neabejotinai turi kilnių tikslų, yra charizmatiška asmenybė ir turi puikius organizacinius sugebėjimus, mes likome ištikimi jau iki tol atrastoms dvasinio ieškojimo ir gyvenimo formoms. Bet taip pat galime pasveikinti Ammą kaip reiškinį, kviečiantį dar kartą susimąstyti apie žmogiškos užuojautos, pagalbos vargstantiems ir panašius humaniškus klausimus. O savo įspūdį galite susidaryti panagrinėję Amos tinklalapį ar kitus interneto šaltinius.
Ammos ašramui taip pat likome dėkingi už įdomias paskaitas taip vadinamame Ekologiniame departamente. Jame yra siekiama paprastai paaiškinti žmonėms, kad nepastebėdami toksinais smarkiai nuodijame savo organizmus ir žalojame gamtą užuot naudodami tuos gamtos turtus, kurie yra kiekvienam po ranka. Naudojant vos kelis tinkamas savybes turinčius indiškus augalus, vietoje gaminome ekologinę dantų pastą, šampūną, kremą ir sužinojome, kuo pakeisti kitus kūno priežiūros ir buities priemonių “blogiukus”. Inspiruoti paskaitėlių ir nenorėdami toliau nuodyti savo organizmų vis dar valome dantis druskos tirpalu, o galvą plauname… kiaušinio tryniu.
NEBŪTŲ TAI INDIJA
Išvažiavę iš ašramo, žinojome, kad mynimo liko vos kelios dienos, tad mėgavomės paskutinėmis dviračiavimo valandomis. Tačiau nebūtų tai Indija! Nors kelias lygus, apylinkės žalios ir gražios, žmonės malonūs ir paslaugūs, tačiau visada yra kita Indijos pusė. Šįkart – juodų suodžių pavidalu. Prakaituojant ant dviračio nesibaigiančiam sraute mašinų, vakarop tapdavom tamsiais murziukais. Balti marškinėliai net po atkaklaus skalbimo neatgaudavo bent padoresnio baltumo. Matydami tiek daug mašinų, naudojančių neaiškios kokybės degalus, svarstėm, kaip atrodys Kerala ir visa Indija po kelių dešimtmečių? Teigiama, kad 2050 metais, Indijoje bus pirmoji pasaulyje valstybė pagal gyventojų skaičių. Taigi, ekologine prasme vaizdas išties turėtų būti nekoks…
Bet dar kartelį – nebūtų tai Indija! Kerala savo menkus trūkumus dosniai kompensavo nuostabiais regėtais ir neregėtais vaisiais, kurių dauguma auga šioje valstijoje. Ypač vertinome raudonos žievės bananus, kurie mums pasirodė patys skaniausi. Ilgai netrukę taip pat atradome, koks džiaugsmas sveikatai yra šviežiai spaustos sultys. Ananasų ir granatų – mano mėgiamiausios! Per dieną ragaudami po kelias stiklines, kurių viena nekainuoja nė lito, jau žinojome, ko tikrai trūks Lietuvoje. Mano didysis kulinarinis atradimas Indijoje taip pat susijęs su vaisiais. Tai vietinių vadinamo „čikū“ vaisiaus pieno kokteiliai. Iš išorės panašus į kivi (o gal labiau į bulvę) čikū viduje yra rudas ir labai saldus. Ir dar vienas atradimas – gudruoliai indai pieno kokteilius daro su suledėjusiu pienu, tuomet nereikia ir ledukų dėti. Tik, žinoma, Indijoje nepagailima ne tik čilio visuose patiekaluose, bet ir cukraus ten, kur tik jį galima dėti. Tad išsiprašę grynų sulčių ar pieno kokteilio be cukraus, ragaudavome tikrus skanėstus.
MAISTAS
Pasakojimui pakrypus maisto tema, turiu prisipažinti, kad grįžus į Lietuvą tikrai netrūksta tradicinių indų patiekalų iš ryžių su nepaprastai aštriais ir riebokais pagardais, vakariečių tarpe žinomais vienu vardu „kari“. Nors tikėjausi būti ištvermingesnė, paskutinį kelionės mėnesį nebegalėjau tokių patiekalų ragauti. Net ir kvapas atgrasindavo nuo šių valgių. Laimei, tokiu atveju Indijoje galima išsisukti tiesiog su vištiena ir šviežiomis daržovėmis. Pakrantės regione taip pat visada rasite šviežių mums nežinomų rūšių žuvų, kurias indai paruošia tikrai gardžiai. Reikia pastebėti, kad „raudonosios“ mėsos per visą kelionę taip ir neragavome. Tačiau jos nelabai ir pasigedome, nes tokiame klimate daug natūraliau yra valgyti kuo lengviau ir mažiau.
Po trijų mėnesių galime sau tarti, kad ėmėme išmanyti Pietų Indijos virtuvės skonius. Tad būtinai eisime į Lietuvos indiškus restoranus – smalsu palyginti originalų ir mums, lietuviams, pritaikytą indišką maistą.
PIEČIAUSIAS TAŠKAS
Štai taip lauktai ir nelauktai pagaliau pasiekėme kelionės tikslą – patį piečiausią Indijos tašką – Kanyakumarį (Cape Camorin). Jei ne ypatinga geografinė vieta, vos 20 tūkstančių gyventojų turintis Kanyakumaris būtų eilinis pakrantės miesteliūkštis, kurio didelė dalis gyventojų pragyvena gaudydami žuvis. Tačiau Kanyakumario šventykla, iš kurios ir kilo miestelio pavadinimas, sutraukia daugybę indų piligrimų, atvyksta ir užsienio turistų. Miestelis apipintas gausybe legendų; jame yra ir memorialas M.Gandžiui. Kurį laiką čia buvo laikyta dalis garsiojo indo pelenų. Kiek toliau nuo kranto matyti didingai iš jūros iškylanti indų šventuoju laikomo poeto Thiruvalluvar statula.
Mums Kanyakumaris paliko nepaprastai šiltus atsiminimus. Smaragdinio vandens supamas iškyšulys sukelia gana mistišką jausmą, tarsi būtum atsidūręs pačiame pasaulio pakraštyje. Kažkur šiuose vandenyno toliuose Arabijos jūra virsta Indijos vandenynu, o šis susijungia su Bengalo įlankos vandenimis. Ir saulė saulė… Nuo pat ryto skaisti ir per dieną netemdoma nė mažiausio debesėlio. Žinodami apie Lietuvoje laukiančius orus, kiek tik galėdami stengiamės pasinaudoti bene paskutine galimybe „prigerti“ indiškos šilumos, pasidžiaugti rūbų lengvumu ir neišsemiamu žmonių optimizmu ir draugiškumu.
Atskirai verta paminėti gan nepaprastą nuotykį – žvejybą kartu su vietiniais žvejais. Nesunkiai susitarę už 400 rupijų buvome susodinti į laivelius (manau, panašiu Robinzonas Kruzas bandė išsigelbėti iš negyvenamos salos) ir pasikeisdami keliais angliškais žodžiais, bendradarbiavome su patyrusiais žvejais metant ir traukiant tinklus iš vandenyno gelmės. Tiesa, mūsų smarkumas po gero pusvalandžio dingo lyg į vandenį – didokų bangų užsūpuoti, pasijutome ne kaip. Šiaip taip sulaukę žvejybos pabaigos, buvome laimingi galėdami po kojomis vėl jausti tvirtą žemę.
Išties, galėčiau Kanyakumarį pavadinti vienu gražiausiu kelionės po Indiją perlu.
DAR KARTĄ MUMBAJUS
Bet jau greitai mūsų laikinais namais tapo tiesioginis traukinys į Bombėjų. Net dvi paras keliavome atgal beveik tuo pačiu maršrutu, kuriuo savo kojomis numynėme beveik 2400 kilometrų.
Draugiškai susispaudus šiaip jau prabangia laikomoje kajutėje, retkarčiais išlipant įkvėpti „gryno“ oro, po truputį artėjome prie Bombėjaus. Šiek tiek nerimavau dėl jo visus jutimus slopinančio šurmulio, kurį atsiminiau dar nuo kelionės pradžios. Bet, pasirodo, skiepus galima įgyti ne tik nuo ligų, bet ir nuo.. indiškumo. Tris mėnesius keliavę šios šalies keliais, kaimais, miestais ir miesteliais, regėję ir girdėję šimtus tūkstančių, o gal ir milijonus indų, antrą kartą Bombėjuje jautėmės kur kas geriau. Net kilo ereziška mintis, kad šįkart pajėgtume savarankiškai savuoju dviratuku manevruoti dieną ir naktį nesibaigiančiame transporto sraute.
Bombėjuje kelias dienas gyvenome prastu laikomame beveik išimtinai musulmonų rajone Masjid. Tačiau mums ypač patiko jo gyva ir vis tiek labai draugiška atmosfera. Nepaisant akis badančio skurdo ir paradoksalių, mums sunkiai suvokiamų šios realybės detalių, jautėmės išties komfortabiliai. Gaila, kad raštu nepavyks perteikti tų garsų, kvapų, skonių ir vaizdų, kuriuos tik spėk fiksuoti.
Indija, o tai ypač tinka Mumbajui, yra visai kitoks pasaulis, su savais įpročiais, mąstymu, vertybėmis, kasdienybe. Gal tik jausmai yra bendražmogiški ir visiems mums nesvetimi. Kaip tik Bombėjuje matėme 8 Oskarus šįmet laimėjusį „Lūšnynų milijonierių“. Ši drama parodo tikrai nemažai būdingų Indijai vaizdų. Vietiniai indai mums sakė, kad filmas jiems … nuobodokas, nes viskas, ką jis rodo, yra gerai pažįstama. Net ir likimo valiai palikti, išnaudojami, dažnai badaujantys vaikai…
VIETOJE PABAIGOS
Apibendrinant patirtus įspūdžius, belieka tiesiog pripažinti – apibendrinti Indiją yra neįmanoma. Ji tiesiog yra visokia. Užburianti, įtraukianti, svaiginanti, erzinanti, jaudinanti, vis kitokia, bet kartu lyg ir nuobodoka. Tai visų spalvų, visokių skonių, garsų ir žmogiškų likimų šalis.
Visgi, jei reiktų išrinkti vieną vienintelį įspūdį, kuris man simbolizuotų Indiją, tai būtų šis: kartą, sustojus atsigerti vandens greitkelio pakraštyje, girdžiu Tomą sakant – žiūrėk! Žiūriu – gi tolsta dramblys plevėsuojančiomis ausimis! Jį veža mažas atviras sunkvežimiukas, gyvūnui iki kelių prikrautas žalumynais. Bet – o keistume – dramblys dar didesnis už patį sunkvežimiuką ir gal dvigubai aukštesnis už jį! Ir tos ausys taip smagiai plevėsuoja… Nuvažiavo. Matyt, jį vežė į kokią netolimą šventyklą.
Šis paveikslas, matytas lyg sapne, man simbolizuoja Indiją, kurioje neįmanomi dalykai yra įmanomi. Kur reti, egzotiški dalykai pinasi su konvencinėmis gyvenimo formomis, ir sudaro šiek tiek siurrealistinę indišką kasdienybę. Kur žmonės gyvena itin nesaldžius gyvenimus, bet tiki pasakomis, kurios kartais iš tiesų tampa realesnėmis už apčiuopiamą regimybę. Kur nėra nieko „tava“, bet viskas yra „sava“. Kur viena ranka gamta atima, bet kita – daug dosnesne ranka duoda. Kur saulė kaip ir šypsenos yra skirta visiems ir kur gali taikiai sugyventi visi: induistai ir musulmonai, žmonės ir gyvatės, žaluma ir sausra ir visi kiti „kitokie“. Kur trykšta gyvenimas ir nesiliauja emocijos. Kur viltis ir džiaugsmas kiekvieno vaiko širdyje yra didesni už patį didžiausią Indijos dramblį. Ir kurie neišnyksta net ir nuo vargų ir amžiaus susiraukšlėjus veidams ir praretėjus šypsenai. Nepakartojama, paslaptinga, netikėta, išmušanti iš pusiausvyros ir čia pat apkabinanti Indija. Linkėjimai jai, jei važiuosite.