Kelionės, kurioje triskart mačiau juodą katiną (katę?), aprašymą pradėjau, kol nebuvo išblėsę įspūdžiai, bet užbaigiau visai kitokiu tempu, mat į kampą užspeitė visokie reikalai ir darbai. Taigi – savaitės klajonių Austrijon ir atgal kronika. Keliavom šį kovą maršrutu Vilnius-Bratislava-Viena-Lincas-Zalcburgas-Čenstakava-Vilnius, bendras kilometražas – 3400 km.

Pirmąją kelionės dieną kone ištisai miegojau. Prie nematoma gidų vėliava pažymėtos karietos bemaž pusšimtis keliauninkų turėjo susirinkti 4 val. ryto, o pelėdoms kaip aš geriau ir iš viso neiti miegoti. Taip ir buvau padariusi, taigi Lenkijos vaizdams teko susitaikyti su tuo, kad mažai jais žaviuosi. Nakčiop sėkmingai ir nepastebimai kirtę Čekijos ir Slovakijos sienas [kaip apmaudu: šengeniškoj erdvėj mūsų asmens dokumentai nieko nedomino ;) ], dulksnojant lietui užėmėm kelių žvaigždučių laikinuosius namus Bratislavoje. Beje, ne itin toli nuo oro uosto.
Bratislavos monumentalumas
Jei kas labai netyčia nežino, Bratislava yra Slovakijos sostinė, prie mažųjų Karpatų abipus Dunojaus įsikūręs miestas, nuo kurio Austrija ir Vengrija kone ranka pasiekiamos. Kadaise jis šurmuliavo Austrijos-Vengrijos imperijos teritorijoj, buvo netgi Vengrijos sostinė, vėliau priklausė Čekoslovakijai, o dabar tai visokeriopa nepriklausomybe besididžiuojančios penkiamilijoninės valstybės sostinė.
Gal dėl bendros imperiškosios praeities, o gal dėl metų laiko – tiek Čekijoj, tiek Vengrijoj esu buvusi pavasarį – Bratislava man priminė Prahą ir Budapeštą.
Kelionės tikslas buvo Austrija, tad Bratislavai kaip pakeliui šmėstelėjusiam miestui teko vos pusdienis. Puspenkto šimto tūkstančių gyventojų turinčiai sostinei mažoka, bet išvydom gana daug, nors žvalgėmės pro riedančio autobuso langus ir tik trumpam išlipdavom pasidairyti po apniukusią Slovakijos padangę.
Bendras įspūdis – miestas su nesena tarybine praeitim, europinėm ambicijom, stadionų „kvartalu“ ir polinkiu į monumentalumą. Tarkim, Laisvės aikštėje patupdyto besiskleidžiančio žiedo formos Draugystės fontano diametras 9 m, svoris – 12 tonų. Vietinė gidė pasakojo, kad teko griauti sieną, norint šitą meno kūrinį išnešti į laisvę. Stebino kai kurių pastatų – kad ir nacionalinio banko, 61 m aukščio apverstos piramidės formos radijo būstinės, daugybės aukštųjų mokyklų, valstybinių įstaigų, iš kurių viena aplinką stebi tūkstančiu akylų langų, – matmenys, o prezidentūra atmintin įsispaudė kaip milžiniška gulbė, sala, apsupta truputį pavargusių namų. Šitoji baroko ir rokoko stiliaus gulbės sala pastatyta XVIII a. tuomet valstybės pinigus valdžiusiam grafui Grasalkovičiui. Prezidentūrą saugo sargyba, o priešais pastatą įrengtas fontanas su į simbolinį gaublį panašiu masyviu rutuliu.
Nuostabi miesto ir nebetolimų Austrijos ir Vengrijos horizontų panorama atsiveria nuo Slavino paminklo. Taip vadinamas vakarinėj senamiesčio dalyje ant kalvos šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pastatytas beveik 40 m aukščio monumentas Antrojo pasaulinio karo aukoms ir karių kapinės [jų palaidota arti 7000]. Tą dieną ant kapų buvo padėta gyvų gėlių, o tvarkingose žaliose pievelėse savarankiškai skleidėsi pavasariniai žiedukai. Viename memorialinės aikštės kampe raudonavo bugienis. Jį visada iškart pastebiu, nes kartą užsimušdama ieškojau verčiamam tekste įsipynusio nežinomojo abrozdėlio. Nesunku nuspėti, kad šitoj kalvotoj senamiesčio daly gyvena itin turtingi bratislaviečiai, reziduoja užsienio šalių ambasadoriai.
Nemažai senamiesčio pastatų nugriauta ir tebegriaunama naujųjų labui. Architektūros stilių įvairovė juntama visur. Tarkim, modernus Naujuoju vadinamas tiltas per Dunojų, virš vandens išlenkęs apie 430 m ilgio nugarą, ir netoli boluojanti šalies Nacionalinė Taryba, arba 150 politikų glaudžiantis šiuolaikinio pavidalo parlamentas, yra visai prie pat Bratislavos pilies. Jos vietoj gyventa dar akmens amžiuje, o pirmosios žinomos gyvenvietės – keltų, vėliau romėnų ir slavų. Bratislavos pilis rašytinėje istorijoje minima jau IX a. Gerai įsižiūrėjus galima įžvelgti XI-XII a. romaninio, vėlyvesnio gotikinio ir kitų stilių pėdsakų. Pilis išaugo iš gynybinės tvirtovės, taigi buvo nuolat griaunama ir atstatoma vis kitokiu architektūros stilium. XIX a. kilęs gaisras ją negrįžtamai sunaikino. Pusantro šimtmečio ant kalno rymojo tik griuvėsiai, vėl paversti pilimi vos prieš penkiasdešimt metų. Tasai „pavertimas“ labai juntamas vidiniam kieme, šiek tiek dvelkiančiam tarybiniu monumentalumu. Dabar Bratislavos pilis yra reprezentacinė, joj įrengtas muziejus [anot gidės, yra „minus keturi“ aukštai]. Pilį ketinama uždaryti ir rekonstruoti, taigi spėjom apžiūrėti ją bent jau iš išorės.
Rytinė senamiesčio dalis nebe tokia kalvota. Čia vaikštinėjom jau kiek ilgėliau. Siauros gatvelės veda tai prie senosios rotušės, tai prie šv. Mykolo vartų, tai į erdvią Hviezdoslavo aikštę arba tiesiog leidžia pėdinti grindinyje auksaspalvėm karūnėlėm nužymėtu karūnacijos keliu. Jo pradžia ir yra Bratislavos pilis. Gilioje senovėje būsimi Vengrijos karaliai su palyda iškilmingai eidavo iki šv. Martyno katedros, kur būdavo karūnuojami. Tada sveikindavo tautą Pagrindinėj ir Pranciškonų aikštėse, kol galiausiai raiti išjodavo pro šv. Mykolo vartus.
XIV a. pastatyta romi akmeninė šv. Martyno katedra yra didžiausias sakralinis statinys Bratislavoje. Su bokštu siekia 85 m, jo viršuj vietoj kryžiaus – paauksuota karūna, simbolizuojanti karūnacijos ceremoniją. Vėlesniais laikais katedra buvo perstatyta baroko stilium, o XIX a. atgavo pirminį gotikinį pavidalą. Per tris šimtus metų čia buvo uždėtos karūnos vienuolikai Vengrijos monarchų.
Labai miela ir erdvi Pagrindinė aikštė, supama įvairių architektūros stilių namų nuo gotikos iki secesijos, su barokine bažnyčia pašonėje ir skulptūra viduryje, vaizduojančia į suoliuką atsirėmusį Napoleono kareivį. Šitoj aikštėj priešais seniausią miesto fontaną [gaila, kad Bratislavoje ir Austrijoje fontanai dar žiemojo – visi buvo stropiai uždangstyti] stovi gotikinė senoji rotušė, kurios gimimo liudijime turėtų būti įrašytas XIV a. Dabar aplink tuos jaukius kiemelius įsikūręs Bratislavos miesto muziejus.
Iš kitos senosios rotušės pusės, atidengiančios mozaikinius čerpių stogus, ant modernaus savivaldybės pastato plevėsuoja trys vėliavos: Bratislavos, Slovakijos ir ES. O meras reziduoja priešais savivaldybę ištaiginguose klasicistinio stiliaus Arkivyskupo rūmuose. Be mero, čia dar įsikūrusi miesto paveikslų galerija, besididžiuojanti ir šešiais XVII a. angliškais gobelenais. Viename iš vidinių tų rūmų kiemų stovėjo neuždengtas [o, stebukle!] fontanas, vaizduojantis slibiną kažkaip graudžiai kaunantį šv. Jurgį. Tarsi jam to slibino būtų gaila :)
Pavingiavus gatvelėm iškyla balti šv. Mykolo vartai, pavadinti pagal anapus sienos buvusią bažnyčią. Tai vieninteliai išlikę miesto vartai, viduramžiais Bratislavą supusių gynybinių įtvirtinimų liekana. Gal dėl to, kad stovi įkalnėje įsprausti tarp namų, mažumėlę primena Aušros vartus, tik bratislaviškieji pabarokinti, aukštesni, turi apžvalgos aikštelę, laikrodį ir 51 m aukščio bokštą, o viduje įrengtas muziejus. Tiek to panašumo :)
Apsukę ratą, grįžom į erdvią alėją. Kelionę Bratislavos senamiesčiu pradėjom jos uodegoje, o dabar atsidūrėm pradžioje, kur pastatytas paminklas vengrų kilmės slovakų poetui Pavolui Orsagui Hviezdoslavui, o priešais jį [arba atvirkščiai] – puošnus neorenesansinis Nacionalinis slovakų teatras. Jis man ir vėl priminė Čekiją, tik šįkart Liberecą. Ech.
Habsburgų Viena
Tokios mintys ir lydėjo pakeliui į Vieną [virš 1,6 mln. gyventojų], dar vieną miestą prie Dunojaus. Kirtus Austrijos sieną – ir vėl pasai niekam neįdomūs, nors tu ką – į akis krito galybė vėjo jėgainių. Ir šiaip visą tą laiką, kol viešėjom „krašte, kuris Rytuose“, mačiau laukinių fazanų, stirnų, pievelėse besiganančių avių [ar jie mane matė? „Mana, mama, ten autobuse lietuvaitė pravažiavo!“], o Bratislavoje aptiktas pavasaris Austrijoje buvo visai begėdiškai įsisiautėjęs. Beje, tą naktį, kai išvažiavom iš Lietuvos, Vilniuje snigo.
Įsikūrę jaukiam viešbutuke senamiesčio pakrašty [mudviejų su grupės vadovės šauniai suporuota sugyventine, sukeliautine ir susėdėtine kambario langai žvelgė į geležinkelio bėgius miesto fone] išnirom apžiūrėti Vienos, papilkintos kiek apsiblaususio dangaus. Tai buvo vienintelė gidus ir ne gidus išskyrusi diena, nes gidai buvo pakviesti vakarieniauti pas Eriką Olgą ir Kurtą Jirasko, o jų iš vienuolyno nuomojamas elegantiškas butas senamiestyje, kad ir erdvus, nebūtų įstengęs sutalpinti viso pusšimčio Marijos žemės keliauninkų. Ponia Erika Olga atstovauja Austrijai Europos gidų organizacijoje ir jau ne vieną dešimtmetį veda ekskursijas tiems, kurie kalba švedų, anglų, prancūzų, ispanų, italų ir, žinoma, vokiečių kalbom. Temines ekskursijas apie meną ir muziką Austrijos sostinėje bei miesto išskirtinumą ji kaip Vienos garbės gidė veda iki šiol, nors jau yra garbaus amžiaus moteris. Beje, ar tik ne šiemet ponai Jirasko švenčia auksines vestuves?
Apie tą vienuolyno butą ir Eriką Olgą galėčiau pasakoti ištisas valandas. Prisipažįstu, iš pradžių labiau už gidišką vakarienę mane traukė imperatoriškoji Viena. Įsivaizdavau, kaip susėdę aplink stalą abipusiškai linkčiosimės ir mandagiai šypsosimės, baimindamiesi ne ten padėti šakutę ar ne taip nusičiaudėti, o už langų negailestingai trupės Vienos grožį nusinešančios valandos. Bet vos įžengėm į Erikos Olgos butą… Viskas taip ir persismelkę jaukumu: tiesiog jauti orių, gerų tradicijų aurą, atsiduri ramybės, šilumos ir aristokratiškai išdidaus laiko kupinoj erdvėj, tarsi kokioj geroj knygoj arba filme apie inteligentiškąją diduomenę. Jaučiausi kaip įsimylėjusi: nieko tuose namuose nebuvo per daug ir visiškai nieko netrūko, o kiekvienas savimi pasitikintis daiktas buvo tarsi ten gimęs ir užaugęs. Tiesiog nebūtų buvę įmanoma įsivaizduoti to buto kitokio, kitur ir kitaip. Jo šeimininkė – aristokratiškos laikysenos moteris, radusi laiko su visais pabendrauti ir pasirūpinusi, kad jaustumėmės kaip namie. Įstrigo jos pasakojimas apie „vitrininį paveikslą“ [kažin ar esama lietuviško pavadinimo? Tai toks tarsi „erdvinis“ paveikslas]. Šiuo atveju tai buvo nutapytas, sakytum, iš dalių sudėtas panoraminis paveikslas, vaizduojantis gatvę su namu, kuriame gyvena Erikos Olgos ir Kurto šeima. Beje, paveiksle įrengtas ir apšvietimas. Paspaudus mygtuką užsidega šviesos languose, žinoma – ir jos buto. Erika Olga buvo tokių stebuklų mačiusi Romoje ir panoro pati turėti, bet sužinojo, kad visus „vitrininius paveikslus“ renka baleto šokėjas Rudolfas Nurijevas. Tada ji užsakė pas vietinį dailininką, kantriai [ir brangiai] laukė, kol jis nutapė, o elektrikas po to įrengė apšvietimą. Šis pasakojimas man dar kartą įrodė, kad daiktai, kol nesužinai jų istorijos, tikrai būna nebylūs. Tą vakarą mūsų laukė ir staigmena: Erika Olga pristatė n-tąją miesto gidę, bet pirmąją, vedančią ekskursijas lietuvių kalba. Tai buvo lietuvaitė Daiva iš Marijampolės, išlaikiusi sudėtingus vietinius gidų egzaminus.
Sąmoningai nerašiau, ką spėjau pamatyti pirmąją dieną Vienoje, nes aplaksčiau tik dalį nebylaus senamiesčio, o antrą dieną per ekskursijas jį prabylino vietiniai gidai. Žinoma, miestas didelis, jo ir visos šalies istorija ilga ir didinga, taigi per pusantros dienos apžiūrėjom tik svarbiausius objektus – tai, ką galima buvo pamatyti pro autobuso langą ir per kelias neekskursines valandas.
Pirmiausia aplankėm viduramžiais pastatytą – t. y. pradėtą ir baigtą, o tiems laikams tai nėra labai būdinga – gotikinę šv. Stepono katedrą. Jos portalas dar romaniškas, o vienas bokštas iš keturių likęs neužbaigtas. Katedra, pavadinta pirmojo krikščionio kankinio vardu, didinga ir labai graži tiek iš išorės, tiek iš vidaus – juk laikoma svarbiausiu ir vienu iš gražiausių gotikos pastatų Austrijoje. Beje, aukščiausias, pietinis katedros bokštas yra 136 m aukščio, ir šio aukščio negalėjo viršyti joks kitas sakralinis pastatas visoje imperijoje. Šv. Stepono katedros ilgį, plotį, aukštį, tam tikrų dalių langų skaičių ir kitus duomenis reiškiant senoviniais mato vienetais tampa aišku, kokią galią viduramžiais turėjo skaičių simbolika: čia viskas grindžiama magiškais skaitmenimis 3, 4, 7 ir jų daugyba, dalyba, sudėtim, atimtim. Be abejo, kalba ne tik skaičiai, bet ir spalvos, vaizdai, formos – visa tai, kas anuomet skaityti ir rašyti nemokančiai daugumai iš karto atskleisdavo užšifruotą prasmę, bet mums, raštingiems XXI a. žmonėms, tas reikšmes pirmiausia reikia išmokti.
Kaip ir dera Vienos simboliu laikomai katedrai, čia palaidoti imperijos valdovai [tarp jų ir imperatorius Frydrichas III] ir visokie žymūnai. Tik mūsų ribotas laikas neleido nei leistis į katakombas, nei į kilti į bokštus, taigi vizitą pas aukščiausiame bokšte kabantį didžiausią Austrijoje ir trečią pagal dydį Europoje varpą teks atidėti kitai viešnagei. Beveik 3 m aukščio, 21 toną sveriantis varpas nulietas iš turkų patrankų tarsi keršijant jiems už didžiąją apgultį XVII a., kai priešų sviedinys buvo apgriovęs katedrą.
Och, jeigu ir toliau taip, parašysiu kelionės romaną – kas gi jį skaitys? :) Taigi kiek trumpiau:
Pačiam centre didingai stūksančiuose imperatoriškuosiuose rūmuose įsikūrusiame Meno istorijos muziejaus padalinyje apžiūrėjom imperatoriškąjį lobyną. Lyginant su lietuviškais mastais, rūmai milžiniški. 600 metų tai buvo Habsburgų dinastijos rezidencija ir visos imperijos centras, o dabar juose yra Nacionalinė biblioteka su 7,4 mln. leidinių ir papirusų muziejumi, įvairūs kiti muziejai ir galerijos. Pastebėjau, kad Austrijoje pabrėžiama romėniškoji praeitis. Tarkim, priešais ištaigingus pagrindinius rūmų vartus aptvertas lopinėlis su antikinių laikų griuvėsių liekanomis. Stabtelėjom prie jų, tada gidė nuvedė į lobyną. O kokie lobyno eksponatai! Ir šešių šimtmečių senumo karūnos, ir puošnios valdovų mantijos, ir paauksuotas Napoleono – beje, vienintelio teisėto – sūnaus lopšys, ir kone priešistorinė Biblija, ir daugybė kitų. Mane ypač sužavėjo XV a. antepediumas, unikalus tuo, kad meistras sukūrė erdvinį vaizdą, nors viduramžiais visi dar tapė ir kūrė plokščiai. Ne ką mažesnį įspūdį paliko Meno istorijos muziejaus paveikslų galerija su dailininkų iš įvairių epochų [Rafaelio, Rembranto, Rubenso, van Daiko, Briuglio, Diurerio, Ticiano... kaip tik buvo eksponuojama ir XVI a. tapiusio Džiuzepės Arčimboldo darbų paroda] kūriniais. Galerija įkurta viename iš beveik dvynių pastatų abipus Marijos Teresės aikštės, pavadintos daug valstybei ir paprastų žmonių labui nuveikusios imperatorienės vardu. Tai ji ir valdė šalį, nors buvo „tik“ imperatoriaus žmona. Vėliau ji valdė ir tada, kai valdė jos sūnus, reformavęs šalį kaip ir motina [pvz., Marija Teresė įvedė privalomąjį pradinį išsilavinimą, uždraudė kankinimus]. Vėlgi nebūdinga tiems laikams, bet imperatorienė buvo ištekėjusi iš meilės – tai liudija ir 16 bendrų vaikų.
Popamokiniu, t. y. poekskursiniu laiku su sukeliautine mėginom aptikti Zigmundo Froido muziejų. Supainiojau gatvių pavadinimus [Berggasse-Burgasse], taigi muziejaus neradom, užtat aptikom kitokį Vienos kampelį – tylų, ramų, nedidmiestišką. Tiksliau, nedidmiestišką, bet vis tiek imperatorišką: su didingom valdovų skulptūrom [nė viena skulptūra Vienoje nesišypso], impozantiškais pastatais ir architektūros stilių įvairove. Tarkim, įdomiai atrodo XVII a. statyto pranciškonų vienuolyno fasadas, nes jo ornamentai primena povandeninio laivo langus. Užklydom ir vadinamąjį „Figaro namą“, pavadintą taip dėl to, kad jame gyveno ir kūrė V. A. Mocartas. Jo tikrasis vardas – Chrysostomus Wolfgangus Theophilus Mozart, Amadėjumi – tas pats Teophilus, tik lotyniškai – jis pats nesivadino. Beje, gidai tiek Vienoje, tiek Zalcburge pabrėžė, kad Mocarto skurdas yra visiškas mitas. Tai buvo vienas turtingiausių to laiko kompozitorių, tiesiog jis klaikiai mėgo lošti ;)
Viena nusipelno kultūros sostinės vardo. Taip ir norisi dar sugrįžti ir daug ką aplankyti. Kad ir operą ar „Albertiną“ – garsią grafikos darbų ir kitų meno kūrinių iš visų laikmečių [virš 1 mln.] galeriją. Ji įsikūrusi pastate, kuriame gyveno kolekcijos pradininkas hercogas Albertas, mylimiausios imperatorienės Marijos Teresės dukros vyras. Tik pro autobuso langą matėm ir Hundertvaserio namą, o jis, pasirodo, vos už kelių kvartalų nuo šv. Stepono katedros. Namas primena Antonijo Gaudi pastatus ir yra ypatingas tuo, kad jo išorę kūrė žydų kilmės menininkas Frydrichas Štovaseris [1928-2000], išgarsėjęs kaip Frydensraichas Hundertvaseris. Namas panašus į kreivą šleivą, margą, linksmų spalvų vaikišką piešinį. Menininkas nemėgo nuobodžiai tvarkingų, tiesių, pilkų mieščioniškų Vienos pastatų, teigė, kad gamtoje neegzistuoja tiesios linijos. Apsigyvenęs Naujojoje Zelandijoje pastatė namą pagal savo skonį – spalvingą, su ant stogo augančiom žolėm.
Antroji viešnagės Vienoje diena baigėsi vakarieniaujant ant kalvos sename miesto kvartale, kurio gyventojai nuo seno verčiasi vynininkyste. Ragavom jauno vyno specialiai mums ne sezono metu atidarytame restorane, o po stalais vaikščiojo juodas šeimininkų katinas. Beje, šiaip kavos negeriu, o Austrijoje negalėjau atsispirti pagundai paragauti tikros Vienos kavos. Skanu, bet kavos kvapas man patinka labiau ;)
Trečioji diena prasidėjo nuo ekskursijos po Šionbruno rūmus, imperatorių laikais buvusius jau už miesto teritorijos. Rūmai su parku įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Kadaise tai buvo vieta, kur Habsburgai medžiojo ir kėlė puotas. XVII a. imperatorius Leopoldas I nutarė palikti sosto įpėdiniui ne tik padorias žemės valdas, bet ir tose valdose pastatyti padorius rūmus. Iš rūmų ne kas teišėjo, bet kai valda atiteko imperatorienei Marijai Teresei, medžioklės dvaras pavirto iš tikrųjų prabangiais rūmais. Jie tapo aukštuomenės ir politinio gyvenimo centru, valdovų rezidencija. Čia pirmą kartą supratau, ką reiškia „pasakiški turtai“. Turbūt tik imperatorių kišenė leido išlaikyti 1441 kambarį turinčius rūmus su parku, kurį sudaro vejos, gėlynai, labirintai, fontanai, skulptūros ir jų kompozicijos, balandinė, botanikos ir zoologijos sodai, 113 m ilgio palmių oranžerija, dykumų augalų ir tikra (citrusinių ir pan.) oranžerija. O kur dar rūmai miesto centre, dvarai kituose imperijos miestuose!
Tiesa, iš to tūkstančio rūmų kambarių turistams prieinami tik 40, bet ir jų visiškai gana. Kai kurie jų labai išmoningai įrengti ir įspūdingi [pvz., iš riešutmedžio, su kinišku porcelianu] ar tiesiog mieli, tarkim, kambariukas su Marijos Teresės vaikų ir vyro tapytais paveiksliukais. Anot gidų, jei rūmų parko skulptūros nebūtų miegojusios žiemos miegu, jose būtume pamatę tikrų to meto rūmų gyventojų ir svečių kopijas, įkūnijančias įvairias dievybes ir nedievybes. Dar viena įdomybė: rūmų spalva dažyti namus buvo galima tik mėlynojo kraujo turintiems austrams. Ir dabar ji dar vadinama "Šionbruno geltonąja".
Dar pusvalandį pasivaikščiojom po kelių kv. km ploto rūmų parką ir pajudėjom Melko link, kur mūsų jau laukė vienuolyną aprodyti pasirengę gidai. Mes su sukeliautine į autobusą jau bėgom, nes nuklydom kiek tolėliau, o to pusvalandžio, kaip paaiškėjo, nebeužteko, kad galėtum grįžti koja už kojos :)
Ričardo Liūtaširdžio kalėjimas
Pakeliui į Melką užsukom į Diurštainą, beveik tūkstančio metų senumo gyvenvietę ant Dunojaus kranto, taip pat įtrauktą į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Čia gyvena 930 žmonių, yra vienuolynas, miestukėlis gausiai lankomas turistų – akivaizdu ne tik iš to, kad yra vietinis gidas, bet ir iš gausybės viešbutukų, restoranėlių ir vyninių [arba atvirkščiai]. Beveik visi, kas tik verčiasi kokiu verslu, turi interneto svetainę. Viena iš jų kalba net 14 kalbų.
Man kaip senienų mėgėjai didelį įspūdį paliko XII a. statyta, kadaise visą gyvenvietę juosusi Kiunringerių tvirtovė. Joje kalėjo ir karalius Ričardas Liūtaširdis. Legendos apie tai gyvos iki šiol – neva už išpirką buvę pastatyti Vienos kvartalas ir dalis Diurštaino. Nuo XVII a. tvirtovė tik nyko, dabar belikę griuvėsiai. Dėl laiko stokos iki jų nekopėm, užtat labai smagiai pasivaikščiojom jaukiom gatvelėm, įkišom nosį į vieną kitą kiemą, rotušės kiemelį, kapinaites. Senojoje rotušėje įsikūręs ir metrikacijos skyrius, čia tuokiasi romantiškai nusiteikusios poros.
Melkas, imperatorių nakvynės vieta
Apie 5200 gyventojų turinčiame Melke apžiūrėjom tik vienuolyną. Jo šaknys siekia X a., kai pilyje įsikūrė imperatorius Leopoldas I. XI a. pilis buvo perduota benediktinams ir nuo tada čia gyvena vienuoliai, šalia vienuolyno nuo XII a. išlaiką ir gimnaziją – nuo tada kaupiama ir gausi biblioteka. XV a. Melkas tapo garsios vienuolynų reformos židiniu. Dabar dailiai restauruotas barokinis vienuolynas nemažai pajamų gauna iš turizmo. Čia vyksta ir intensyvus kultūrinis gyvenimas. Kai lankėmės, veikė visokiom instaliacijom vienuolyno istoriją nuo jo ištakų iki dabar labai įdomiai pasakojanti paroda. Išlikę ir imperatoriams bei jų tarnams skirti kambariai, nors valdovai čia buvo apsistoję vos kelis kartus. Marmurinė salė su tikru marmuru ir Paulo Trogerio lubų freska leidžia pajusti anų laikų dvasią. Anuomet čia vykdavo įvairios šventės ir pokyliai, o atvykus imperatoriui salė tapdavo jo šeimos valgomuoju. Kaip būdinga barokui, sukurta optinė iliuzija: freskos nutapytos taip, kad lubos atrodo aukštesnės nei yra. Vienuolyno biblioteka tiesiog gniaužia kvapą. Joje iš viso apie 100 000 įvairių leidinių: rankraščių, inkunabulų, XVI-XVIII a. knygų. Patalpoje, kurioje lankėmės, buvo sudėta apie 16 000 knygų teologijos, teisės, astronomijos ir istorijos tema, be to, pilna įvairių senųjų žinynų, o parodėlėje buvo galima pamatyti „Nybelungų giesmės“ fragmentą [!]. Sraigtiniais laiptais iš bibliotekos nusileidom į vienuolyno bažnyčią. Prašmatnus, prabangus – apdailai panaudota nemažai aukso, – pūstas kaip didikų damos suknelė barokas. Man labiau prie dūšios renesansas, gotika arba romaninis stilius. O jau antika… Va kuo galima mane pakerėti.
Vilniaus brolis Lincas
Kaip ir Vilnius, kitąmet Lincas bus Europos kultūros sostinė. Dabar čia įnirtingai vyksta visa ko remontas. Tai galingas industrinis miestas su 211 000 gyventojų ir labai mažu bedarbių skaičiumi. Beje, atvažiavus čia iškart pasidaro aišku, kad Viena – dar ne visa Austrija, taigi sostinės fenomenas būdingas turbūt visam pasauliui. Kadaise oras Lince buvo labai užterštas, visi gyventojai kėlėsi į priemiesčius. Dabar vėl yra kuo kvėpuoti, nemažą miesto dalį užima žalieji plotai. Pirmą dieną apžvelgėm Lincą iš 537 m aukščio, nuo Vilniaus Turniškėms prilygstančio Piostlingo kalno kitapus Dunojaus. Užpukšėjom savuoju autobusu, nors galima užkilti ir su stačiausiu Europos traukinuku. Bėgiai jam nutiesti XIX a., jų ilgis – 2,9 km, o traukinukas per 16 minučių „išstatėja“ 255 m. Ant Piostlingo kalno yra populiari piligrimystės vieta – XVIII a. bažnyčia [„Septynios Marijos žaizdos“], be to, zoosodas ir „požeminiai“ atrakcionai vaikams.
Atvykom vėlai, tad pirmą vakarą apsiribojom tradicine vakariene su vietiniais gidais. Po smagaus pasisėdėjimo moderniame technologijų centre nukurnėjom miegoti. Antrąją dieną jau dorai paekskursavom po būsimą Europos kultūros sostinę. Dėsninga, kad mane ypač sužavėjo šv. Martyno bažnytėlė. Kažkokiuose planuose buvo numatyta ją nugriauti, ir tik netyčia aptikta, kad tai – seniausia Austrijos bažnyčia, turinti ne tik gotikinio, bet ir romaninio, net ikiromaninio stiliaus pėdsakų, o po ja rasta išlikusių romėnų gyvenvietės liekanų. Miniatiūrinė šv. Martyno bažnyčia pirmąkart paminėta VIII a. kartu su miesto pavadinimu. Reikėtų pridurti, kad ‚Lincas‘ yra keltiškos kilmės. Keltų kalba „lentos“ reiškia „lenktas, lankstus“, taip dar romėnų laikais buvo vadinamas šitas miestas prie upės vingio. Beje, pavadinimas „Lentos“ duotas ir moderniam meno centrui prie pat Dunojaus. O netoli šv. Martyno bažnytėlės buvusios romėnų karinės stovyklos vietoje stūkso pilis [dabar joje įsikūręs muziejus] su senais vartais, virš jų matyti Habsburgų dinastijos herbas. Vartai pavadinti Frydricho vardu, likę dar iš XV a., kai imperatorius Frydrichas III [tas pats, kuris palaidotas Vienos šv. Stepono katedroje] tvirtovę pavertė pilimi. Jau anapus Dunojaus, istoriniame senamiestyje užsukom į XIX-XX a. pastatytą Naująją katedrą su plytiniu neogotikiniu skliautu. Tai didžiausia Austrijos bažnyčia, joje tilptų apie 20 000 žmonių. Baigiantis ekskursijai kaip būsimo kultūrinio partnerystės miesto atstovus mus iškilmingai pasveikino Linco turizmo veikėjai. Po to pasklidom kas sau leisti laisvo laiko. Su bendrakeleive labai smagiai pasėdėjom imperatorišką vardą [tradicinį „k.u.k.“] turinčioje kavinukėje, nes vietiniai gidai mums buvo padovanoję galimybę išgerti kavos puodelį vienoje iš kelių kavinių, su kuriomis dėl to buvo sutarta. Mūsų pasirinkta kavinukė buvo mažutė ir labai jauki. Tiesa, dar Vienos kavinėje man krito į akį ir ausį, kad net ir nepažįstami žmonės ateidami pasisveikina su kavinėje jau esančiais žmonėm, o išeidami mandagiai atsisveikina. Jei ne su visais, tai bent su tais, su kuriais sėdėjo prie vieno stalo.
Gaisrininkų miestas
Visai netoli – tik 14 km – nuo Linco įsikūręs Šv. Florijonas, puspenkto tūkstančio gyventojų turintis miestelis. Jame aplankėm barokišką augustijonų vienuolyną, išaugusį iš piligrimų lankytos vietos, nes legendos skelbia, kad netoli nuo čia upėje buvo nuskandintas kankinys Florijonas, o viena našlė dabartinės vienuolyno bažnyčios vietoje palaidojusi jo palaikus. Nuo to laiko Šv. Florijonas laikomas Linco šventuoju ir globėju.
Augustijonų vienuolyne galima apžiūrėti imperatoriškosios šeimos, viešėjusios irgi vos kelis kartus, kambarius, patalpas su ekspozicija, skirta XIX a. kompozitoriui Antonui Brukneriui atminti, vieną iš seniausių ir įspūdingiausių Austrijos vienuolynų bibliotekų su 150 000 leidinių, tarp kurių yra inkunabulų, XVI-XIX a. knygų, žemėlapių ir apie 800 viduramžių rankraščių. Broliukai yra įsigiję ir orientalisto Rudolfo Gejerio palikimą – vieną iš gausiausių arabų literatūros kolekcijų. Vienuolyno kriptoje palaidota 41 metus vienutėje praleidusi šventoji Vilbirga, vienuolyno globėja. Čia ilsisi ir A. Brukneris, o už jo karsto sudėti kaulai tų žmonių, kurie troško atgulti šv. Florijono amžino poilsio vietoje. Prie pat vienuolyno dėsningai įsikūręs gaisrininkų muziejus.
Druskingasis Zalcburgas
Pažintį su gimtuoju V. A. Mocarto miestu pradėjom nuo druskos kasyklos apie 1000 gyventojų turinčiame Bad Diurnberge prie Zalcburgo. Druska šioje teritorijoje buvo kasama jau keltų laikais, o dabar kasyklą išlaiko vien turistai – druskos gavyba 1989 m. sustabdyta, kasti jos nebeapsimoka. Iš druskos kasybos labai pasipelnė Zalcburgą XVI-XVII a. valdęs vyskupas Volfas Dytrichas fon Raitenau. Jo laikais čia kasmet būdavo iškasama iki 36 000 tonų „baltojo aukso“, nuo kurio ir kilo miesto pavadinimas [„druskos pilis“].
Prieš leidžiantis į šią vieną iš seniausių Vidurio Europos šachtų turėjom apsirengti specialia balta apranga. Tokie mediciniškai skaistūs sutūpę ant traukinuko iš ilgų tarpusavyje sukabintų suolų klykaudami įvažiavom apie 400 metrų į kalno vidų ir apie 200 m gilyn po žeme. Nusileidę dar kokias penkias minutes kulniavom – turbūt tam, kad bent trupinėlį pasijustume druskakasių kailyje. Bendras šachtos ilgis siekia 15 km, dabar ji visa apšviesta ir suturistinta [su moderniom TV & Co instaliacijom]. Dėl to, kad miestukas yra prie pat Austrijos-Vokietijos sienos, bent porą kartų ją kirtom po žeme. Ir vėl nieko nesudomino mūsų asmens dokumentai, nors tu ką.
Linksmiausia buvo čiuožti šachtininkų čiuožyklom, panašiom į vaikiškas, tik šios medinės ir ilgos – viena 27 m, kita – 42 m ilgio. Gaila, kad gidas mums iš karto nepasakė, kad jos greitai baigiasi, nes žiūrint į gilumon smengantį statoką kelią iš pradžių gan nedrąsu stačia galva kažkur pulti. Užtat prie antros čiuožyklos visi jau kone veržte veržėsi ir spygavo dvigubai smagiau. Sekdami „baltojo aukso“ kelionę iš po žemių į dienos šviesą iš viso nukurnėjom porą kilometrų. Be to, plaukėm dirbtiniu druskos ežeru, matėm kadaise žemėmis užpilto žmogaus mumiją, po daugelio šimtmečių aptiktą austrų šachtininkų. Žinoma, dabar eksponuojama tik to nelaimėlio imitacija. Prieš grįždami į gryną orą stabtelėjom prie atminimo lentų, kuriose įamžinti pirmasis Zalcburgo vyskupas ir druskakasių globėjas šv. Rupertas, vyskupas Zigizmundas fon Šratenbachas, 1807 m. šachoje lankęsis imperatorius Francas I ir, savaime suprantama, Volfas Dytrichas fon Raitenau. Kaip nusileidom, taip ir pakilom, tada nusirengę gydytojišką aprangą trumpai apžiūrėjom šalia druskos kasyklos įrengtą keltų gyvenvietę, gyvenusių čia prieš 2500 metų. O netolimose Bavarijos 1834 m aukštybėse laukė dar viena įdomybė: Adolfo Hitlerio „erelio lizdas“. Šitas ištaigingas namas anuometinės vadovybės iniciatyva buvo pastatytas per metus ir padovanotas A. Hitlerio 50-mečio proga, o jo statybos kaštai šių laikų mastu atitiktų 150 mln. eurų. Pats fiureris čia lankėsi retai, nes nesijautė saugus [toli gražu – labai saugi tvirtovė su liftu ir milžinišku bunkeriu]. Dabar čia gausiai lankosi turistai, ypač amerikiečiai. Mes „erelio lizdą“ apžiūrėjom iš tolo ir pasitenkinom kuklia ekspozicija viename iš buvusių bunkerių.
Tada nudūmėm prie Untersbergo kalno, stūksančio prie pat Zalcburgo miesto pietinės sienos Untersbergo gamtos draustinio teritorijoje. Kalno ūgis – 1850 m. Kilom ir leidomės funikulierium, nors galima ir kitaip. Kalno viršūnėje buvo pilna sniego, be to, viską dengė migla, bet ir ūke paskendęs vaizdas buvo pasakiškas. Pasak legendų, šitam kalne knibždėte knibžda elfai, nykštukai ir kitokie gyviai. Dar pasakojama, kad čia miega imperatorius Karolis Didysis [kitose sakmėse – Frydrichas Barbarosa arba Karolis V]. Jis kas šimtą metų vis pabunda ir prašo svitos pažiūrėti, ar varnai dar suka ratus virš kalno; jei jų dar yra, valdovas miega dar 100 metų. Kai varnai nebeskraidys, imperatorius grįš į žemę – bet tik tada, kai bus rastas stebuklingas nykštukų akmuo, galintis visus nykštukus paversti žmonėmis. Ir tai dar ne viskas: imperatoriaus barzda turi augti tol, kol tris kartus apsivynios stalą, prie kurio jis sėdi. Anksčiau jis galėtų pasirodyti nebent tada, jei šaliai grėstų didis pavojus. O kai imperatorius išeis iš kalno, nebetoli bus ir pasaulio pabaiga.
Po tokios įspūdingos gylio-aukščio amplitudės mūsų dar laukė tradicinė ekskursija po „druskos pilį“ ir tradicinė vakarienė su vietiniais gidais. Trumpai susipažinę su dviejų kalnų papėdėje įsikūrusiu, prie tų kalnų – tiesiogine prasme – prisiglaudusiu, 150 000 gyventojų ir UNESCO kultūros paveldo sąrašuose esantį senamiestį turinčiu Zalcburgu per vakarėjantį miestą nulapnojom į augustijonų vienuolyno aludę. Aludė nėra tikslus žodis, netgi netinkamas tai erdvei ir laisvės atmosferai, kokią ten patyrėm. Mat toji „aludė“ yra pastatas, užimantis 5000 kv. m teritoriją su alaus darykla, erdviom salėm ir puikiu sodu. Visose salėse iš viso telpa 1030, o sode – 1500 žmonių. Aludaryste augustijonai verčiasi nuo 1621 m., panūdus jie mielai parodo visą tradicinį jų alaus kelią. Mes puotavom Gambrino salėje su 260 sėdimų vietų. Aukštos lubos, šviesi erdvė, arkos, medinės nišos, ilgi ilgi stalai, linksmi lankytojai, neįkyrūs padavėjai – jeigu dar visi dėvėtų senovinius drabužius, laiko mašinos nebereikėtų: atmosfera tokia, kad iškart pasijunti esąs judriame, gyvame praėjusių laikų šimtmetyje. Beje, alaus galima [ir reikia] pačiam prisileisti iš medinių statinių, o užkandos pasirinkti iš ilguose koridoriuose išsidėsčiusių parduotuvėlių. Vienuolyno nuotaika mane be galo sužavėjo. Beje, jei jau kalbu apie nuotaikas, daugeliui iš mūsų dar Vienoje į akį krito kitokia, austriška senatvė: senukai gatvėmis žygiuoja orūs, pasitempę – nė iš tolo nepalyginsi su rūpesčių iškamuotais, nuvargusiais, baimingais, susigūžusiais mūsų senukais. Skaudu, kad mūsuose žmogus negali senti oriai.
Tai štai, po vakarienės po augustijonų vienuolyno skliautais tokie sužavėti ir grįžom į Anifą, gyvenvietę prie Zalcburgo, kur buvo mūsų laikini namai [gyvenvietės plotas – 7,61 kv. km, apie 4000 gyventojų]. Negausus mūsų būrelis buvo įsikūręs jaukiam viešbutukyje pačiam gyvenvietės pakrašty. Vaizdą į jūrą, t. y. į Zalcburgo tvirtovę pamatėm tik kitą rytą, nes viešbutyje kuriantis horizontas skendėjo rūke, o vėlyvo vakaro tamsoje aplinką galėjom tik nujausti. Augustijoniška nuotaika neleido sėdėti troboj [o joje, beje, buvo nemokamas internetas], taigi su bendrakeleive išvaikščiojom visą gyvenvietę, turbūt keldamos nerimą vietiniams. Užėjom ir į kapinaites – tai buvo pirmas kartas, kai naktį į kapines ėjau ne per Vėlines. Ant kapų moters dienos proga degė žiburėliai, o bažnyčios, aplink kurią jie buvo išsidėstę, varpas išmušė kažkurią valandą. Akimirką per nugarą nubėgo šiurpas. Išaušus dar kartą viską aplaksčiau jau su fotoaparatu. Tik tada pamačiau, kad miestukas yra kalno papėdėje. Susižavėjau bažnyčia, kaip vėliau sužinojau, rašytiniuose šaltiniuose minima jau VIII a. Tokia senoviškai istorinė ji ir buvo: akmeninė, miniatiūrinė, atšiauri, beveik be jokių papuošimų. Kol strikinėjau viską fotografuodama, kelią perbėgo juoda katė. Man jos neša laimę.
Antroji viešnagės Zalcburge diena buvo skirta savarankiškam miesto atradimui. Matėm – sakytum, pasikartojom – ne tik tai, ką vakar rodė ir apie ką pasakojo gidė, bet ir daug savitų kampelių, mat mus vedžiojo grupės vadovės bičiulė zalcburgietė. Kur tik ėjom, visur mus neišvengiamai lydėjo miesto simbolis – Zalcburgo tvirtovė, skaičiuojanti jau apie devintą šimtmetį. Jos plotas užima 7000 kv. m, o su bastėjomis – antra tiek. Tai ne tik didžiausia Europos XI a. tvirtovė, bet ir didžiausias visas išlikęs tokio pobūdžio statinys Vidurio Europoje. Zalcburgo senamiestis turi žavingą kultūros [muzika! teatras!] ir tradicijų aurą. Vien ko vertos kone romėnų laikus menančios [kalbu apie statinių ištakas, nes dauguma pastatų perstatyti, įgavę barokines ir vėlesnės architektūros formas] katedra, šv. Mykolo bažnyčia, nuostabias melodijas skambinanti Naujoji rezidencija ar šv. Petro bažnyčia su dviem sakyklom, iš kurių kadaise pamokslaudavo gėris ir blogis. Didelį įspūdį paliko šv. Petro vienuolyno kapinės. Jos išsidėsčiusios kalno, ant kurio stovi miesto tvirtovė, papėdėje. Uoloje iškaltos vadinamosios katakombos, o už jų yra XII a. koplyčios. Kasinėjant atrasta, kad šv. Margaritos koplytėlės kapinėse vietoje dar ikiromaniniu laikotarpiu stovėjo koplyčia, čia irgi buvo laidojama. Palei uolą XVII a. buvo padarytos kapinių arkados su epitafijom ir įmantriais geležiniais varteliais. Kai kurie iš jų kaldinti šiais laikais. Šiose kapinėse palaidota nemažai įžymybių, tarp jų ir V. A. Mocarto sesuo. Išėjus iš šv. Petro vienuolyno kapinių pasitiko šniokščiantis vandens ratas. Tai istorinio, seniausio Vidurio Europoje miesto aprūpinimo vandeniu ir energija kanalo dalis. Kanalas bemaž be pertraukų veikia nuo VIII-IX a. iki šiol, o iki XX a. jis buvo bene vienintelis miesto energijos šaltinis. Šv. Petro vienuolyno vandens malūnas buvo sustabdytas 1975 m., nors nepriekaištingai veikė 850 metų. Čia buvo likusi tik kepyklėlė. Prieš du metus vandens malūnas gavo naują ratą. Jo skersmuo – 4 m, o „susukama“ energija – 10 kW.
Įdomu buvo pereiti Zigmundo arba Naujaisiais vartais. Tai kalne iškirstas 131 m ilgio tunelis [seniausias Austrijoje], jungiantis senamiestį su Rydenburgo rajonu. Beje, anksčiau taupumo sumetimais namus šliedavo prie pat kalno, t. y. uola atstodavo išorinę sieną. Žinoma, dėl to vėliau rasdavosi įvairių bėdų – šalta, drėgna, nesaugu dėl skylančių, trupančių akmenų ir pan. Yra netgi tokia profesija: prisisegęs lynu specialistas kasmet kybom kaukši plaktuku kalną, tikrindamas, ar yra potencialių atskalūnų, galinčių užkristi ant namų ar žmonių.
Išlindus iš tunelio į senamiestį stabtelėjom prie šalia buvusių valdovo arklidžių įrengtos arklių maudyklos. Barokinė maudykla su arklių tramdytojo skulptūra pastatyta 1693 m., restauruota ir gerokai pakeista 1732 m. Tada buvo išpieštos ir freskos.
Išvaikščiojom pėsčiųjų zoną ir anapus Zalcacho – jau nebe Dunojaus! – upės. Vėlgi – siauros senamiesčio gatvelės, prie kalno prisišlieję namai, istoriniai pastatai, įspūdingi Mirabelės rūmai. Juos Volfas Dytrichas fon Raitenau 1606 m. pastatė savo slaptai mylimajai, pirklio dukrai Salomei Alt, 22 metus buvusiai jo gyvenimo drauge. Per tą laiką jiems gimė 15 vaikų. Anuomet rūmai vadinosi Altenau, mat vyskupas buvo suteikęs neteisėtai žmonai kilmingą fon Altenau titulą. Zalcburgo valdovas netgi užsakė nutapyti religinį paveikslą su mylimąja [jo antrame plane Salomė įkūnija Mariją Magdaleną] ir padovanojo tą paveikslą vienuolynui, kuriame palaidota jo šeima. Nors vyskupas pasirūpino, kad žmona ir vaikai teisėtai paveldėtų jo turtus, po vyskupo mirties valdovo įpėdinis – beje, sūnėnas – išvarė pirmtako šeimą, o rūmus pervadino Mirabelės vardu. Vėliau rūmai buvo perstatyti baroko ir klasicizmo stiliumi. Dabar juose reziduoja Zalcburgo miesto valdžia.
Galėčiau tiesiog liete lieti V. A. Mocarto miesto paliktus gilius įspūdžius. Bet… Šventiškai paklaidžioję po saulės nutviekstą miestą išsiruošėm namo.
Pramoninio miesto šventvietė
Ilgokai dardėję autobusu nakčiop pasiekėm Čenstakavą, įsikūrėm jaukioj vienuolyno pastogėj, o ryte greitutėliai apžiūrėjom šventas vietas. Čenstochova minima jau XIII a., dabar mieste gyvena apie 250 000 žmonių, čia labai išplėtota pramonė: metalurgija, baldų, mašinų, popieriaus gamyba, tekstilė. Gal todėl tądien, kai lankėmės, jautėsi didelis smogas. Miestas garsėja piligrimystės vieta – XIV a. įkurtu paulinų vienuolynu ir beveik bendraamže Juodąja Madona. Nedidukas paveikslas nedidelėje koplyčioje iki šiol yra daugelio religinių kelionių tikslas ir ypatingas kulto objektas. Paulinų vienuolynas didokas, gerai prižiūrimas, su įspūdingomis patalpomis [Lobynas, riterių salė ir kt.]. Vienuolyną juosia kryžiaus kelias, ant kalvelės stovi popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra, laiminanti vienuolyną, miestą ir pasaulį. Kažkodėl beveik nieko nefotografavau. O beveik prieš išeinant pamačiau saulėje besiprausiantį juodą katiną. Jau sakiau, jie visur mane lydi ir neša laimę. Tos laimės lydimi ir grįžom į Lietuvą.
Galiu drąsiai sakyti, kad buvau pusėje svarbesnių prie Dunojaus, antrosios pagal ilgį [2850 km] upės Europoj, įsikūrusių miestų – Regensburge, Vienoj, Lince, Bratislavoj, Budapešte. Dar liko aplankyti Serbiją, Bulgariją ir Rumuniją, kur yra kita dunojiškų miestų pusė. Ir, žinoma, visas likęs pasaulis su pirmenybės laukiančia Lietuva :)