Aš myliu Turkiją. Šį jausmų antplūdį pajutau vos išsilaipinęs Antalijos oro uoste. O kai važiavau autobusu nuostabia Viduržemio jūros pakrante – pro kitą langą mačiau įspūdingą Tauro kalnyną – į mano galvą beldėsi išganinga mintis, kad viskas šioje šalyje spinduliuoja nepamainoma erotika. Jūra, kalnai ir tu – ar kas gali būti geriau?

Prisipažinsiu atvirai, ligi šiol man dar neteko būti tokioje stebuklų ir kontrastų šalyje. Kurioje didžiausia duoklė kiaurą parą atiduodama nesibaigiančioms linksmybėms ir pramogoms. Kurioje ištiesdamas milijono banknotų „arbatai“ tave aptarnavusiam padavėjui jautiesi šiek tiek nepatogiai, nes paprasčiausiai duodi per mažai.

Tai šalis, kur paprastas gatvės prekeivis gali nesibodėdamas merginti tavo draugę, o tu tik beviltiškai šypsaisi, nes tiesiog nesugebi perprasti to tarp dviejų žmonių užsimezgusio flirto. Turkija – išsipildžiusių svajonių ir meilės šalis, kurioje kiekviena moteris gali susirasti sau meilužį, jei ne pagal pilvo, tai bent pagal piniginės storį.

Turkiškos „medžioklės“ ypatumai

Antalijos kurortuose, kuriuos sunku būtų suskaičiuoti ant pirštų netgi iš lėktuvo, žvelgiant į apačioje nusidriekusią pakrantę, saulė kepina ne mažiau kaip 300 dienų per metus. Prisimenant mūsiškę Palangą, kurioje saulutė palyginti tik retkarčiais kyšteli savo guvų veidelį iš po pūkuoto debesies – nutįsta pavydo seilė. Turkijoje nuolat kepina karštis, beveik nelyja, o debesį per visą savo savaitės atostogų pajūryje laiką mačiau vos vieną kartą. Ir tai tik pakilęs aukščiau dangaus į jau minėtų nuostabių kalnų viršūnes.

Dėl šios priežasties Turkija ypač patraukli vidutinio amžiaus rusėms, saujomis kemšančioms „B“ grupės vitaminus – kalba, jie gerina įdegį – ir per dienų dienas besivartančioms ant gultų prie viešbučio baseino. Pastebėjau, kad rusus, kurių Turkijoje apstu, pramogų įvairovė vilioja palyginti mažai. Nuolat prisimenu tėvą ir sūnų, kurie ištisas septynias dienas praleido prie to paties baseino, išdarinėdami įmantriausias figūras, žiūrėdami, kiek laiko jie gali išbūti nekvėpavę, ir visą tai filmuodami vaizdo kamera. Todėl kone kasdien grįždami iš ekskursijų su savo drauge nusikalę kaip šunys pajuokaudavome apie mūsų „turistus“, esą jie šiuo metu arba atsukinėja vaizdo kasetes, arba džiovinasi glaudes.

Visi, kurie mėgsta maudytis, privalėtų žinoti, kad glaudės ir rankšluosčiai iki ryto neišdžiūva, todėl verta vežtis ir antrą pamainą. Maudymasis Turkijoje įprasta, bet nelabai atgaivinanti pramoga. Jūra – šilta kaip arbata ir labai sūri. Baseinas – šiltesnis dar kokiais penkiais laipsniais ir pilnas chloro. Kalnų upės – sraunios ir vėsios, bet akmenuotos. Visgi dažniau maudaisi ne tikėdamasis atsigaivinti, o iš įpročio. Kad galva neperkaistų.

Pramogos pliaže – poilsiautojos be liemenėlių, parašiutai, pririšti prie motorinės valties, kuriais gali skraidyti, žvelgdamas į įlanką iš paukščio skrydžio, „bananai“ – nuo kurių visa poilsiautojų minia smagiai sugurga į vandenį, vandens motociklai ir fotografija. Turkai – puikūs fotografai. Vien dėl to, kad supranta, ko reikia turistams, ypač moterims: gražios nuotraukos saulėlydžio fone. Kad šešėlis pridengtų paraudusias nuo karščio, nemigos ir alkoholio akis, o šilkinė plazdanti skraistė – celiulitą. Už vieną tokią nuotrauką paklosi nuo dviejų iki penkių eurų. Be to, simpatiškesnei poniutei ar merginai galėsi palikti dar ir savo telefono numerį. Nes ką gali žinoti… Tokie tie turkiškos „medžioklės“ ypatumai.

Nugesus dienai, visi poilsiautojai skubinasi į gatves. Čia verda tikras naktinis Turkijos kurortinio miestelio gyvenimas. Praeinantiems gatvės prekeiviai stvarsto už rankų, kviečia užsukti ir pasidomėti tuo, kuo Turkija iš tiesų garsėja visame pasaulyje – aukso ir odos dirbiniais, saldumynais, anyžių degtine ir suvenyrais. Aplinkui skardi visos pasaulio kalbos – girdi kreipinius anglų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis, be galo nustembi, kai į tave kreipiasi žodžių tirada: „labas vakaras! ačiū! geras alus! viso gero!“, galų gale pasiduodi įkalbinėjimams ir įžengi į parduotuvę.

Parduotuvėje, žinoma, vėsu – veikia oro kondicionierius, vaišinama arbata, kone visur – rūkoma. Guvusis turkas net nelaukia, kol tu ką nors išsirinksi, tereikia parodyti bent menkiausią dėmesį ir į tavo dovanų maišelį įkris arbata, suvenyrinės Alacho akys, rankinukas ar prabangūs „Hugo Boss“ kvepalai, kurie „tik šioje“ parduotuvėje „tik tau“ kainuoja vos 10 dolerių.

Kaip bebūtų juokinga, turkai pamišę dėl garsių prekinių ženklų. Eini gatve ir matai: tamsaus gymio jaunuolis, jo apsirengimas – kepurė „Nike“, marškinėliai „Prada“, džinsai „Gucci“, o sportiniai bateliai „Puma“. Turkas savimi patenkintas iki begalybės. Ir visai nesvarbu, kad visi šie garsiais prekiniais ženklais išmarginti gaminiai tėra pigios kopijos, pagamintos galbūt gretimame miestelyje esančiame fabrikėlyje. Juk etiketės ant jo apatinių vis tiek niekas nežiūrės. O iš išorės – taip gražiai atrodo!

Derybos – dar vienas turkiškos „medžioklės“ ypatumas. Ir derėtis gali ne taip kaip Gariūnuose, kuriuose tau nuleis daugių daugiausiai penkis litus. Kainos ant etikečių daugelyje Turkijos parduotuvių užrašytos turbūt visagaliam Alachui. Niekas į jas dėmesio nekreipia ir praktiškai niekuomet neskaito. Pardavėjas yra vienintelis, kuris žino tikrąją daiktų kainą ir jis vienintelis gali nuleisti, jei tu jam patiksi, arba nenuleisti, jei – ne. Vienintelis patarimas keliaujančiam po Turkiją – pudrinti pardavėjams smegenis lygiai taip pat, kaip jie pudrina tau. Gali pasakoti apie močiutę, sergančią lėtiniu nuovargiu, dieglį kojoje, „Žalgirį“ ar tiesiog savo atostogas. Svarbu laikas nuo laiko įpinti į savo šneką, kad tokį daiktą tu norėtum nusipirkti dvigubai pigiau – ir, galimas daiktas, tau pavyks.

Vienu žodžiu, Turkija – puiki šalis lietuviams, mėgstantiems derinti vidutinio pasyvumo gyvenimo būdą, gulinėti jūroje ir laisvu nuo tiesioginių pareigų metų – apsipirkinėti. Anot O.Koršunovo „Shopping and fucking“, tokio tipo pramogos sveikintinos ir rekomenduotinos.

Ištroškusiems romantikos

Turkijos kurortuose, kur tik pasisuksi – pilna storų ir plikų „naujųjų rusų“, lyg šuniukus už rankyčių besivedžiojančių jaunutes manekenes su vos „prasikalusia“ krūtine. Pilna poilsiaujančių šeimų, su vyresnėmis ir jaunesnėmis atžalomis, pilna vidutinio amžiaus moterų, atvykusių į kurortą pailsėti nuo kasdieninės rutinos, virtuvės-bažnyčios-vaikų ir galbūt užmegzti savo „antrosios jaunystės“ laikų romaną. Kur jie užsimezga – irgi ne paslaptis…

Naktiniai klubai pakrantėje atviri visiems, įėjimas merginoms nemokamas, netgi gėrimai joms – už pusę kainos. Prie durų kaip ir visur stovi į administratorius nepanašūs žmogystos, kurie įvairiomis kalbomis kviečia užeiti, vilioja, vienu žodžiu, medžioja dolerius, eurus ir liras. Turkija yra vieni dideli išsižioję nasrai, tik ir laukiantys, kol tu įmesi į juos savo aukso gabalą. Kaip prisipažino vienas gatvės prekeivis, į turistus tikras turkas žiūri kaip į vaikščiojantį banknotą. Ir iš jo išvaizdos nuspėja ne tik iš kokios šalies tu atvykęs, bet netgi koks tavo piniginės turinys. Naktiniuose restoranėliuose ir klubuose už alų bokalą iš tavęs prašys 2 – 4, degtinės ir martinio taurę 6 – 8, o konjako ar kokteilio stiklą – net 10 eurų.

Jeigu esi pasiryžęs pramogauti iki pabaigos, didžiausia tikimybė, kad po naktinio pasivaikščiojimo gatvėmis, apsipirkinėjimo ir paošimo vidutiniškame klube iš tavo gatvėn išsineštų šimto eurų liks visiškas šnipštas. Dėl šios priežasties „biednesni“ turistai linkę praleisti vakarus viešbučio kambaryje, dalindamiesi patirtais įspūdžiais bei apžiūrinėdami įsigytus suvenyrus. Visgi atsibudęs ryte ir eidamas į jūrą išsimaudyti kone kiekvieną rytą pamatysi „vakarykščias“ poreles, dar nemiegojusias po siautulingos nakties klube, romantiškai besisupančias vaikų žaidimų aikštelės. Tamsaus gymio vaikinas ir šviesiaplaukė mergina – ar bereikia daugiau romantikos?

Turkijoje gali per dienas plūduriuoti šiltame jūros vandenyje, gėrėdamasis vaizdu į kalnus ir negalvoti absoliučiai apie nieką kita. Gali išsinuomoti džipą ir patraukti užkariauti viršukalnių vienas, dviese su palydove arba su vietiniu gidu. Malonus ir iškalbingas turkas tave pavežios po senovės dvasia dvelkiančius kaimelius, parodys senutėlį vandens malūną, išgers su tavimi arbatos pakelės užeigėlėje, verandoje, kojas surietęs po savimi ir pasakodamas savo gyvenimo istoriją. Grįžtant atgal turkas būtinai stabtelės prie pakelėje stovinčio į V.Hugo „Paryžiaus katedroje“ aprašyto kupriaus personažo, kuris išties laukų gėlę. Turkas pakikens, mestels kupriui milijoną lirų, o gėlytę įteiks tavo širdies damai, su kuria išsiruošei į ekskursiją kalnų takeliais. Galantiškumas ir romantika šioje pasaulio dalyje vis dar gaji. Tai tu supranti džipui burgztelėjus ir palikus dulkių debesį toli tau už nugaros.

Kurorte šurmuliuojančią prabangą kalnų kaimeliuose sparčiai keičia skurdas, prabangius viešbučius – apgriuvusios pirkelės, išsipusčiusius poilsiautojus – vietiniai kaimiečiai. Maždaug trečdalis Antalijos gyventojų dirba turizmo srityje, o net du trečdaliai žemės ūkyje. Tai bene ir yra didžiausias skirtumas tarp turtingesnių ir vargšų. Ir nėra turbūt labiau stulbinančio kontrasto: prabangus „Rols Royce“ prie penkių žvaigždučių viešbučio ir iš lentų suręstos stoginės, kurioje miega ne suaugę vyrai, bet ir moterys bei močiutės, kurių pensija mažesnė nei statistinis poilsiautojas išleidžia kurorte per dieną.

Atvirai kalbant, moterų, ne poilsiautojų, Turkijos kurortuose pamatysi labai retai. Parduotuvėse – vieni vyrai, padavėjai – taip pat, oficiantai, administratoriai, viešbučių berniukai – irgi. Gana griežti islamo reikalavimai draudžia turkėms rodytis viešose vietose, o jeigu ir pamatai kur kokią vieną, tai ir ta pati bus apsirėdžiusi nuo galvos iki kojų ilgais sijonais ir skaromis, kad, neduokdie, nepamatytum nuogo kūno. Kur jau čia tos mūsų lietuvaitės skundžiasi, kad lindi po vyrų padu! Jos turbūt nė neįsivaizduoja, koks gali būti kietas ir šiurkštus patriarchalinės visuomenės padas.

Visgi mus kelionėje lydėjęs turkas, vardu Adžibas, skundėsi, kad prieš keletą metų išsiskyrė su žmona, nors mes ir nesupratome, kaip šeimynines vertybes puoselėjančiame musulmonų krašte skyrybos yra įmanomos. Pasirodo, žmonai nepatiko, kad Adžibas kiauras dienas praleisdavo su turistais, rodydamas jiems gražiausias Antalijos įlankos vietas, plaukiant jachta, ar vežiodavo juos savo džipu po kalnus. Vėliau Adžibas prisipažino turįs draugių Kaune ir Rygoje, miegojęs su merginomis iš Murmansko ir Peterburgo, tad, kai jis rašė savo telefono numerį ir ištiesė popieriuką mano kelionės palydovei, žiūrėjau į jį Otelo žvilgsniu. Tačiau jam tai buvo nė motais! Pasitikėjimo savo jėgomis Adžibui be jokios abejonės galėtų pavydėti bet koks lietuvis.

Lietuva turėtų ko pavydėti Turkijai – kraštui, apdovanotam turtinga antikos laikų istorija, nuostabiu gamtos grožiu, daugelio civilizacijų ir kultūrų, išlikusių tūkstantmečių verpetuose, paliktais ženklais. Todėl vargu ar gali pabosti bastytis po senovės antikos miestus: Efesą, Miletą, pamatyti didingą Pamukalę, nuplaukti į Rodo bei Kleopatros salas. Be to, nepamirškime, kad turkai saugo netgi du iš septynių senovės pasaulio stebuklų – Artemidės šventyklą bei Halikarnaso mauzoliejų Bodrume. Tačiau dažnam turistui to nereikia. Jis atvyksta pailsėti nuo darbų rutinos, išgerti „Efes Pilsen“ alaus ar vyno, bukai prasivartyti paplūdimyje, per daug savęs neapsunkindamas. Aktyvesni mėgsta pramogauti plaukdami plaustais kalnų upėmis, po vandeniu stebėdami Viduržemio jūros grožybes, iškylaudami jachta ar stebėdami „pilvo šokį“ naktinės programos metu.

Štai tokios tos pramogos Turkijoje. Na, bet kur pagaliau – klausite – šioje istorijoje seksas? Hmmm… Jei Jūs, brangieji ir brangiosios visus šiuos mano įspūdžius skaitėte tik su viena mintimi, turėsiu nuvilti. Tačiau jeigu jums trūksta jo – rekomenduoju važiuoti į Turkiją ir pasiieškoti patiems. Adžibas tvirtino, kad stebuklų krašte seksas madingas ištisus metus.