Jei manęs kas paklaustų, su kuo galėčiau sulyginti Italiją, atsakyčiau – su dideliu vienuolynu. Didingu, menančiu daugybės amžių istoriją, tačiau tuo pačiu metu ir neįtikėtinai moderniu. Pabandykite įsivaizduoti vienuolyną, kurio celėse įrengtos dušo kabinos ir oro kondicionavimo sistemos, veikia liftai, o kavą ir „Coca-Cola“ pardavinėja specialūs automatai…

Esu tikras, kad niekam nereikia priminti garsiosios Eldaro Riazanovo komedijos „Neįtikėtini italų nuotykiai Rusijoje“, kuri jau trečias dešimtmetis nepraranda populiarumo ir verčia kvatoti iki ašarų. Filme Rusijos grožis susiliejo su karštu italų temperamentu, kuris ne tik Šiaurės Europos gyventojams, bet ir mums, baltams, neretai atrodo mažų mažiausiai keistas.

Itališkos skyrybos

Moterišką aukštakulnį primenančiame pusiasalyje, kurį supa Viduržemio jūra, įsikūrusi Italija dėl savo nuostabaus klimato neretai vadinama Europos sodu. Į šią klasikinę turizmo šalį kasmet suplūsta milijonai turistų iš viso pasaulio. Vienus traukia prabangios parduotuvės, kimšte prikimštos įvairiausių prekių, kitus – galimybė papramogauti šiltuose kurortuose, trečius – kultūros paminklų ir kraštovaizdžio įvairovė bei nepakartojama italų virtuvė.

Lietuvio nuotykiai Italijoje prasidėjo Malpensa orouoste, po kurį sau ramiai vaikštinėjau rinkdamas reklaminius bukletukus ir svarstydamas, ar sutiksiu kur nors draugiškai nusiteikusių Europos rašytojų grupelę, turėjusią palydėti mane į vieną iš svarbiausių šalies kultūrinių renginių. Kvietime juodu ant balto buvo užrašytas kelionės maršrutas ir bene pats svarbiausias dalykas – iškilmingame priėmime turėjau dalyvauti apsirengęs tamsiu kostiumu.

Vaikščiodamas žvalgiausi į visų tautybių žmones, kažkur be paliovos skubančius, nešinus milžiniškais lagaminais ir krepšiais, besibučiuojančius ir besiglėbesčiuojančius lyg tai būtų paskutinis kartas jų gyvenime. Maloniai šypsojausi galvodamas, kaip gi tie italai nepavargsta ir neįkyri reikšti savo jausmų. Tuomet aš dar nežinojau, kad ugningos kalbos ir pažadai – paprasčiausiai neįpareigojanti kasdienybė.

Turbūt nėra nemalonesnio jausmo, kaip išgirsti savo pavardę orouosto garsiakalbiuose. Taip beviltiškai iškraipytą, kartojamą itališkai, vokiškai, angliškai… Mane nusmelkia negera nuojauta. Ir, deja, ji pasiteisina. Į mane žvelgia švelnios orouoste dirbančios merginos akys, anaiptol nežadančios nieko malonaus.

Ar esate kada atsidūrę situacijoje, kada jums lyg iš giedro dangaus praneša, jog jūsų bagažas netyčia atsidūrė kažkuriame kitame pasaulio krašte? Mes labai jūsų atsiprašome. O kur mano kostiumas? Taip, mes jums jį atvešime. Ką man toliau daryti? Užpildykite šį blanką. Kokios mano teisės? Užpildykite dar ir šį. Kur man dabar kreiptis? Mes jums paskambinsime. Ir visa tai sakoma tokiu saldžiu balsu, kurį gali nustatyti tiktai italai!

Vienu žodžiu, mano ir mano bagažo keliai išsiskyrė. Palikau taip kaip stovintis – tikros itališkos skyrybos. O mano kelionkrepšis, kuriame saugojau kostiumą, kojinių ir apatinių pamainą, lauktuvėms pasiimtą butelį lietuviškos degtinės, verkė dėl manęs turbūt ne mažiau nei dėl jo aš.

Milano spindesys ir skurdas

Milanas laikomas vienu turtingiausių ir gražiausių Europos miestų. Šiame mados, verslo ir finansų centre kaupiasi ir varžanti prabanga, ir skurdi laisvė. Šalia visame pasaulyje pripažintų prekinių ženklų „Prada“, „Dolce&Gabbana“, „YSL“, „Gian Franco Ferre“ glaudžiasi savadarbiai turkų prekystaliai, greta aukščiausios klasės restoranų – pigios „greito maisto“ užkandinės, o įžymiosios gotikinės Milano katedros su 2000 skulptūrų pašonėje – aklas gatvės muzikantas, visu balsu traukiantis maištingas „Pink Floyd“ dainas.

Man dar niekada nebuvo tekę matyti tokio vaizdo: netoli centrinės miesto aikštės ir jau šimtmečius stovinčios Sforzesco pilies į vieną vietą suvežtos net kelios tonos smėlio. Smėlis subertas į didžiulį aptvarą, įrengta pliažo tinklinio aikštelė, o joje žaidžia keturios merginos, apsirengusios gundančiais bikini. Tiktai liberalumu garsėjančiame Milane aplinkinių biurų darbuotojai gali leisti sau pramogą pietų metu šlamšti sumuštinius ir žiūrėti į saulės nudegintus pusnuogių merginų kūnus. Toks tas nuotykis – sėdėti tarp kostiumuotų, švilpiančių ir plojančių italų ir staiga suvokti, kad esi pačioje Europos širdyje. Juk tai taip paprasta – įsitaisyti paplūdimį ten, kur nori.

Sforzesco įtvirtinimai statyti dar 1360 metais. Pilies sienų, kurių kraštinės tęsiasi apie 180 metrų kampuose, įtaisyti grėsmingi gynybiniai bokštai, turėję saugoti tvirtovę nuo priešų. Tačiau tai nepadėjo – vienas monumentaliausių Milano simbolių buvo sugriautas ir atstatytas net keletą kartų, užkariautas prancūzų, ispanų ir austrų, vėl atkovotas ir vėl atiduotas negailestingai Napoleono Bonaparto kariuomenei… Vaikštai pilies kieme ir, regis, gali užuosti girdomų arklių prakaito kvapą, parako tvaiką, išgirsti poilsiui sustojusių kareivių dūsavimus ir keiksmus.

Laisvas lyg atostogaujantis poilsiautojas – be bagažo, bet su gera nuotaika – leidžiuosi dar toliau gilyn, į patį Milano centrą. Manęs netrikdo visu greičiu lekiantys prabangūs automobiliai, dūzgiantys tramvajai ar aidinti metro linija. Užsižiūriu į šio bene judriausio pasaulio miesto gatvėmis kaip išprotėjusius lekiančius motorolerius, ant kurių sėdi ateities vaikai – madingi jaunuoliai ir trumputėmis, besiplaikstančiomis vėjyje suknutėmis apsirengusios merginos.

Na, tai ar gražios italės? – turbūt norėtumėte paklausti. Taip, galbūt, nežinau. Jos tiktai daugiau juokiasi, jaučiasi laisviau ir laisviau atrodo. Mados – pačios įvairiausios, nuo griežčiausių klasikinių sukirpimų iki nieko neįpareigojančio sportinio stiliaus. Kaip ir Lietuvoje, Milane taip pat pamatysi gausybę jaunų žmonių, apsirengusių treningais ar palaidais marškinėliais – svarbiausia, kad būtų patogu. Vyrauja – balta spalva, įvairiausi žydri, rausvi atspalviai. Moterys – labai moteriškos, suknelių ilgis varijuoja priklausomai nuo noro pasipuikuoti gražiomis kojomis, atviri pečiai, kaklas, krūtinė. Žmonės pamišę dėl aksesuarų – masyviais kaklo papuošalais puošiasi net ir solidesnio amžiaus moterys. Tarp jaunimo populiarus pyrsingas – auskarų pribadyta į visas veido vietas, nesvarbu – vaikinas ar mergina.

Visgi, atvirai kalbant, žmonių grožis gali būti ir labai apgaulingas. Nors reto tamsiaodžio dendžio galva nesutepta žele, o kūno nepuošia marškinėliai su garsiu prekiniu ženklu, gali nė neabejoti, kad jo kišenėse švilpauja vėjai. Kitaip – ko gi jis glaustųsi prie grupelės tokių pačių, čirkščiojančių seiles pro priekinius dantis į visas šalis ir be paliovos rūkančių?

Kadangi Milanas taip pat yra ir stambiausias Italijos pramonės centras – virš galvos kone kasdien tvyro tirštas smogas, kurio neišsklaido net šimtai aplink sklaidančių balandžių. Keistas kvapas, vėjo atneštas turbūt nuo priemiesty esančių gamyklų ir susimaišęs su aplink esančių „greito maisto“ užkandinių asortimentu nenuteikia optimistiškai. Miesto baruose – vėl visi be paliovos rūko, o nuorūkas meta sau tiesiai po kojomis. Tvarkingumu italai tikrai nepasižymi. Priėję prie tuščio staliuko „Burger King“ užkandinėje, plačiu mostu nubraukia visas buvusias šiukšles ant žemės ir, pasidėję savo padėklą, ima kimšti maistą už abiejų žandų. Lyg Amerikoje.

Parmos vienuolynas

Skambutis į orouostą, trumpas pokalbis laužyta anglų kalba ir garantija, kad bagažas saugiai keliauja manęs link. Ak, tie italų pažadai! Prisijungęs prie grupelės jaunųjų rašytojų, sėdžiu moderniame autobuse ir draugiškai linguojam autostrada Milanas – Roma. Dėl visa ko pikto, pažįstamo italo paprašau skambtelėti dar kartą – jis patikina, kad kelionkrepšis su man taip būtinu kostiumu atkeliaus į mūsų gyvenamąją vietą dar šį vakarą.

Italijos greitkeliuose automobilių kamščiai – įprastas dalykas. Mašinos skrieja trimis juostomis pirmyn ir atgal, daugybė viadukų, šoninių kelių, tačiau net ir tokiomis priemonėmis sustabdyti nuolat skubančio italų ritmo turbūt neįmanoma. Prieš mano akis tarsi pasityčiodami mirga reklaminiai „Ferrari“, „Armani“ skydai, bendrakeleiviai pasikeisdami šnekučiuojasi ir snūduriuoja, man belieka skaičiuoti kabančius debesis.

Pasukus į šoną, nusidriekia nuostabus Alpių peizažas. Besileidžianti saulė atsispindi džiūstančioje upėje, o skurdi kalnų augmenija gaudo paskutiniuosius spindulėlius. Tolumoje ant uolos pamatau viduramžių pilies fasadą ir nejučia krūpteliu. Taip, tokios pilys nuo senų senovės stovi daugelyje Italijos miestų. Truputį keista, kaip šie statiniai sugebėjo atlaikyti tiek karų ir tokią civilizacijų kaitą. Kokia didinga turėtų jaustis tauta, išsaugojusi šiuos viduramžių architektūros stebuklus!

Pagaliau autobusas sustoja ir išleidžia mus prie blyškaus pastato. Sunkiai girgždėdami atsiveria metaliniai vartai ir labai nenoromis įsileidžia į vidų. Užkopiame laiptais, čia – didžiulis holas ir ilgi bei tamsūs į visas puses tolstantys koridoriai. Jų grindys iš plytelių ir aidi netgi pats mažiausias kostelėjimas. Ant sienos kabo balto marmuro plokštės su išskaptuotais vardais, pavardėmis ir gimimo bei mirties datomis – dėl to darosi dar nejaukiau.

Mus pasitinka vidutinio amžiaus moteris ir padre Džiovanis. Išdalina kiekvienam po kambario raktą ir palydi iki lifto. Atrakinęs kambarį, matau skliautines lubas, plačią lovą, užtiestą linine antklode, senovišką spintą, raudonmedžio stalą. Manyje prabunda dar didesnė nuostaba, nes imu perprasti, kur atsidūriau. Virš lovos – Madonos paveikslas, galvūgaly – kryžius, tualete – bide. Viskas pasidaro aišku – aš moterų vienuolyne…

Italai – be galo religinga tauta. Bažnyčia juos lydi nuo gimimo iki mirties. Tačiau jų bažnyčios kitokios, jos kviečia ir vilioja į save, o ne grasina nubausti. Todėl ir ryte kartu su pirmuoju saulės žvilgsniu į mano celę įsiveržia kurtinantis varpų skambėjimas. Verčiantis prabusti, kuo greičiau keltis ir pradėti naują dieną.

Mano bagažas nesugebėjo atvykti vakar vakare, nematyti jo nei šiandien iš ryto. Skambinu dar kartą į orouostą, vėl malonūs pažadai, tačiau aš jau jais nebetikiu. Visgi nesijaudindamas aplankau bažnyčią, įsikūrusią prie vienuolyno, pravažiuojame mažytį miestelį Bedonia ir keliaujame į pilį Castello di Compiano, kurioje numatyti visi tolesni renginiai.

Trigubas svetingumas

Ši viena iš daugelio pilių Alpėse pastatyta daugiau nei prieš šešis šimtus metų. Siauros, akmenimis grįstos gatvelės, iškilūs pastatai, daugybė vijoklių, gėlių balkonuose. Susipažįstu ne tik su krašto istorija, bet ir kultūra – išklausome klasikinės muzikos koncertą, peržiūrime parodą, sudalyvaujame Italijos nacionalinių literatūrinių premijų įteikimo ceremonijoje. Suprantu, kad toli dar mūsų mylimai Lietuvai iki tokio kultūrinio lygio, oi, kaip toli… Maloniai šypsausi kiekvienam sutiktam italam, jie šypsosi man. Atsilygindamas visus draugus žadu pavaišinti lietuviška degtine, kurios atvykstant aš, tiesa, dar laukiu.

Ir sulaukiu. Dienai baigiantis, esu pakviečiamas į uždarą patalpą, kurioje du mėlynomis uniformomis apsirengę Compiano policininkai rimtais veidais įteikia mano kelionkrepšį. Aš jiems be galo dėkingas, tačiau jie, deja, nesupranta angliškai. Likęs vienas atsidarau krepšį, kyšteliu ranką ir nusikeikęs staigiai atitraukiu atgal. Iš lietuviškos degtinės liko tik šukės, o kostiumas, kuriuo aš turėčiau apsirengti eidamas į vakarinį priėmimą, dvokia it spirito daryklos vedėjo uniforma…

Tačiau net ir šis įvykis nuotykių kupinoje šalyje nesutrikdo mano geros nuotaikos. Draugiški italai nuoširdžiai rūpinasi su manimi, ieško drabužių valyklos, kol kostiumas plevėsuoja balkone, vedinamas lengvo Alpių vėjo. Pagaliau ateina aštuonios vakaro ir mes visi, persirengę paradine uniforma žengiame deglais nušviestu takų pagrindinės pilies menės link.

Ar jums teko būti iškilminguose pietuose kurio nors kilmingo grafo rūmuose? Man ne. Tačiau įtikėčiau, kad jausmas gali būti panašus. Aptarnavimu rūpinasi padavėjai su frakais ir varlytėmis, nacionalinę muziką atlieka tautiniais rūbais persirengę muzikantai, liejasi šnekos ir vynas, o prieš kiekvieną iškilmingo priėmimo dalyvį padėtas meniu, kas bus patiekta šį vakarą.

Itališka virtuvė yra dar vienas šio krašto stebuklų. Vakarieniauti italai sėdasi labai vėlai, apie devynias, tačiau valgo ilgai, geriau daug vyno ir labai daug bendrauja. Pradžioje užkandžiai: Culatello di Zibello – specialiai vytinto kumpio, kurio skonį jauti kiekvienu liežuvio krašteliu, griežinėliai. Ypatingai saldžiai sūriu deriniu savo gomurį palepinsite, jei suvalgysite į šį kumpį suvyniotą gabalėlį figos. Cesteli di sfoglia al parmigiano – karštas pyragaitis su sūriu, patiekiamas mažoje lėkštutėje, puikiai tinka prie balto vyno. Ir galų gale – Insalati di fungli porcini – kitaip tariant, marinuoti baravykai.

Toliau seka du karšti patiekalai. Tortelli ala parmigiano – itin įdomūs virtinukai, kurių įdaras pagamintas iš špinatų ir sūrio mišinio. Po kelių gurkšnių vyno jaučiu, kad jau nevaliosiu suvalgyti karštos kalakuto šlaunelės, patiektos su įmantriu padažu, mažomis apvaliomis bulvytėmis ir šparaginių pupelių garnyru. Keli šaukštai keptų grybų salotų vainikuoja šią apsirijimo šventę, belieka eiti į lauką įkvėpti gryno oro.

Tačiau tai dar ne viskas – grįžus manęs laukia įstabaus skonio derinys, firminis desertas „Dolce vendemmia“. Šokoladinis krepšelis iš biskvito ir žele gabalėlių, iš viršaus aplietas plakta grietinėle, aplipintas vynuogytėmis, apibertas avietėmis ir gervuogėmis. Pasinerdamas į ekstazę išgeriu du puodelius kavos, dvi taures šampano, sakydamas tostą „I love this country!“… Saldainių ir sausainukų prie šampano atsisakau. Atleiskite. Dar kartą metas laukan.

Žvelgdamas į įvairiaspalvius fejerverkus, uždengiančius vienišą mėnulį, klausydamas jų aido, sklindančio kažkur tolyn už kalnų, galvoju, kad šio nuotykio turbūt niekad nepakartosiu. Netoli manęs moterys, apsirengusios prašmatniomis vakarinėmis suknelėmis, spygauja ir ploja sulig kiekvienu šviesos blykstelėjimu tol, kol pašvaistė galop nurimsta. Grįžęs į savo celę nuo įspūdžių dar ilgai negaliu užmigti. O paskui sapnuoju sunkų košmarą, esą mano pilvas prakiuro – valgau, valgau ir niekaip negaliu pasisotinti.

Tačiau ryte viskas baigiasi. Ramūs pusryčiai su vakarykščių įspūdžių aptarimu, pasivaikščiojimas po apylinkes, dar viena kita ekskursija ir kelionė atgal į manekenių, Leonardo da Vinčio ir Silvio Berluskoni miestą Milaną. Slampinėdamas po didmiestį ir stebėdamas viską kitomis akimis, jaučiu, kad šios šalies užmiršti nepajėgsiu. Vakarėjant žvelgiu į balzganą mėnulį, kurio švytėjimui trukdo vakaro smogas, ir staiga prisimenu, kad nuo pusryčių turbūt nieko nevalgiau. Abejingai kramsnoju mėsainį „McDonald’s“ užkandinėje – ką padarysi, reikia nusiteikti optimistiškai. Laukia naktis orouoste – iki lėktuvo dar aštuonios ilgos valandos.